Jei seneliai būtų keliavę laivu, tai galėjo baigtis katastrofa – o popiežius Pranciškus nebūtų gimęs
Popiežius Pranciškus neseniai pasidalijo jaudinančia šeimos istorija, susijusia su nuskendusiu laivu.
Anot pastarojo, jo seneliai XX amžiaus pradžioje ketino palikti Italiją ir emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas, ieškodami geresnio gyvenimo. Jie net buvo pasirinkę dieną, kurią atsisveikins su tėvyne. Planavo išvykti laivu, tačiau kaip paaiškėjo, į jį neįlipo, nes nespėjo laiku parduoti visko, ką turėjo, – mat jiems paprasčiausiai pritrūko finansų. Taigi, jie buvo priversti atidėti kelionę. Tačiau dėl šio sprendimo nesigailėjo. Greitai paaiškėjo, kad laivas nuskendo. Nelaimė buvo pavadinta „itališkuoju Titaniku“, tuo tarpu tikrasis laivo pavadinimas buvo „Principessa Mafalda“.
„Mano seneliai ir jų vienintelis sūnus Mario turėjo nusipirkti bilietą į ilgą kelionę laivu, kuris 1927 m. spalio 11 d. išplaukė iš Genujos uosto ir plaukė į Buenos Aires“, – rašoma popiežius autobiografinėje knygoje. Visgi jie buvo priversti pasirinkti vėliau kursuosiantį laivą, kuris saugiai nugabeno juos į Argentiną[1]. Jei seneliai būtų keliavę pirmuoju laivu, jų gyvenimas galėjo baigtis katastrofa, tuo tarpu Pranciškus niekada nebūtų gimęs.
Dėl to popiežius dažnai akcentuoja likimo vingius ir dėkingumą už kiekvieną dieną, kurią suteikia Dievas. Toks atvejis ne tik atskleidžia popiežiaus šeimos šaknis, bet ir parodo, kaip atsitiktiniai sprendimai gali turėti ilgalaikį poveikį visos šeimos ar istorijos raidai.
„Štai kodėl dabar esu čia“, – sako popiežius savo autobiografinėje knygoje. Iš tiesų, iš viso keturi Italijos laikraščiai paskelbė ištraukas iš jo biografinės knygos, pavadintos „Spera“ („Viltis”). Ji turėjo pirmą kartą pasirodyti kelių pasaulio šalių knygynų lentynose. Tuo tarpu nuo sausio 16 d. parduodama daugiau kaip 100 šalių.
Knygoje Pranciškus aprašė svarbiausius savo šeimos narių gyvenimo momentus
„Jūs neįsivaizduojate, kiek kartų dėkojau Dievo Apvaizdai“, – komentavo istoriją, nutikusią kelerius metus prieš jam gimstant.
Popiežius, vardu Jorge Mario Bergoglio gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Floreso mieste, neturtingame Buenos Airių rajone. Visa tai atskleidžiama ir jo knygoje. Joje pirmą kartą popiežius pasakoja apie epizodus, kurie paženklino visą jo gyvenimą – nuo vaikystės Argentinoje italų imigrantų šeimoje iki tapimo šventojo Petro įpėdiniu. 320 puslapių knyga anglų kalba – tai šešerius metus trukusio darbo rezultatas, prie jos rašymo prisidėjo ir žurnalistas Carlo Musso. Be savo memuarų, knygoje popiežius nagrinėja tokius klausimus kaip karas ir taika, imigracija, aplinkosaugos krizė, socialinė politika, seksualumas bei Katalikų Bažnyčios ateitis.
Viename interviu popiežius Pranciškus sakė, kad knygą iš pradžių buvo planuota išleisti po jo mirties.
„Bet kadangi aš nemirštu (juokiasi), jie išsigando, jog knyga galiausiai praras aktualumą, ir nusprendė tai padaryti dabar“, – aiškino Šventasis Tėvas praėjusių metų gruodį.
Popiežius savo memuarus pradeda nuo epizodo, paženklinusio jo likimą: transatlantinio laivo „Princesa Mafalda“ nuskendimo.
Sveika ironija – vaistas nuo daugelio ligų
Jis taip pat iškelia prisiminimus iš savo vaikystės, praleistos Buenos Airių Floreso rajone, Membrillar gatvėje „531“, ir ten užsimezgusias draugystes. Viena iš jų – su prostitute, kuri nusprendė pakeisti savo gyvenimą ir slaugyti senelius[2].
„Sveika ironija – vaistas nuo narcisizmo”, – įsitikinęs popiežius. Savo autobiografijoje Šventasis Tėvas išties daug vietos skiria apmąstymams apie humoro vertę kovojant su liūdesiu, o taip pat apie sveiką ironiją.
„Ironija yra vaistas ne tik kitiems pakelti ir apšviesti, bet ir sau pačiam; saviironija yra galinga priemonė narcisizmo pagundai įveikti”, – pripažįsta pastarasis.
Anot jo, narcizai nuolat žvelgia į veidrodį, vis gražinasi, vis iš naujo save stebi. Tačiau geriausias patarimas – tai pasijuokti iš savęs. Apie juoką naudą jis kalba ir savo autobiografinėje knygoje, įterpdamas vieną kitą istoriją.
Ne sykį popiežius Pranciškus svečiavosi Amerikoje. Tačiau jam ypatingai įsiminė viena istorija. Tąsyk, vos nusileidęs Niujorko oro uoste, jis rado jo laukiantį didžiulį limuziną. Nors šiek tiek sutriko dėl pompastikos, pagalvojo, kad niekada nevairavo tokio automobilio, todėl pasakė sau: Kada gi aš turėsiu kitą progą? Tuomet jis paklausė vairuotojo: „Ar leistumėte man jį išbandyti?“ Po ilgų įkalbinėjimų, vairuotojas sutiko.
Tada Pranciškus sėdo prie vairo. Jusdamas greičio skonį, šis ėmė spausti akceleratoriaus pedalą: iš pradžių važiavo 50 km/val greičiu, po to – 120 km/val. Pasigirdo policijos automobilio sirena. Jaunas policininkas priėjo prie tamsinto lango, popiežius jį nuleido, ir vyras išblyško. „Atsiprašau minutėlę“, – sakė jis, grįždamas į automobilį, kad paskambinti į nuovadą. Pastarasis viršininkui sakė: „Manau, kad turiu problemą”. Viršininkas klausė: „Kokia problema?” Šis aiškino, jog sustabdė automobilį už greičio viršijimą, tačiau jame yra labai svarbus žmogus. Viršininkas spėliojo, galbūt tai meras, gubernatorius ar prezidentas (kas gi galėtų būti svarbesnis už prezidentą). Policininkas atsakė: „Klausyk, viršininke, aš tiksliai nežinau, kas jis toks, bet pasakysiu tiek, kad popiežius yra jo vairuotojas!“. Panašios istorijos nutvieskia daugelį minėtos knygos puslapių, ragindamos pasitikti gyvenimo iššūkius su šypsena veide.
