Popieriniai šiaudeliai nėra ekologiški: gamtoje palieka šimtmečius neyrančias medžiagas

Ekologiški šiaudeliai iš popieriaus iš tiesų kenkia aplinkai

Dėl siekio kuo mažiau kenkti gamtai ir stabdyti pasaulio atšilimą, per pastaruosius dešimtmečius žmonės atsisakė ar artimiausiu metu bus priversti atsisakyti daugybės dalykų. Į tai įeina ir tokie pokyčiai kaip vis mažesnis plastiko naudojimas, senų automobilių atsisakymas, griežtas atliekų rūšiavimas, vis didesnis žaliosios energijos naudojimas ir kiti. Tačiau bėgant laikui išaiškėja vis naujų faktų, kurie parodo, kad žaliojo kurso idėjos ne visada yra teisingos bei nekenkiančios gamtai ar žmonėms. Į žaliojo kurso nesusipratimų sąrašą dabar bus galima įrašyti ir popierinius šiaudelius, mat juose yra nedidelis kiekis „amžinųjų chemikalų“.

Iki šiol buvo manyta, jog popieriniai šiaudeliai yra ekologiškas plastikinių šiaudelių pakaitalas. Buvo kartojama, kad popieriniai ir bambukiniai šiaudeliai yra biologiškai skaidūs, todėl esą nekenkia nei aplinkai, nei gyvūnams, nei žmonių sveikatai. Dėl to galiausiai buvo atsisakyta iš plastiko pagamintų šiaudelių ir pereita prie popieriaus bei bambuko.

Prie tokių šiaudelių buvo pereita nepaisant akivaizdaus menkesnio patvarumo ir nemalonaus pojūčio, kai šiaudelis ištyžta dar net nespėjus pabaigti gėrimo. Žaliąsias idėjas skleidžiantys žmonės tvirtino, jog nepaisant visų trūkumų, šis išradimas vis tiek yra geresnis bei tausojantis gamtą ir mūsų visų sveikatą.

Tačiau naujausi mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė kitokią realybę. Beveik visuose popieriniuose ir bambukiniuose šiaudeliuose yra šimtmečius neišsiskaidančių chemikalų. Juose būna poli- ir perfluoroalkilinių medžiagų (PFAS)^[1].

„Amžinieji chemikalai“ apsaugo popierinius šiaudelius nuo greito ištižimo

Kaip ir galima tikėtis iš popierinių šiaudelių, jie labai greitai ištyžta, kai susiduria su skysčiais. Tam, kad popieriniai ir bambukiniai šiaudeliai būtų atsparūs vandeniui, daugelis gamintojų į juos prideda papildomų medžiagų, kurios paverčia šiaudelius nedraugiškais aplinkai. Gamintojai naudoja poli- ir perfluoroalkilines medžiagas (PFAS), kurios dar vadinamos amžinaisiais chemikalais.

Kai kurie gamintojai PFAS naudoja patys, o kiti gamintojai tiesiog pasitelkia perdirbtas medžiagas, kuriose jau yra amžinųjų chemikalų. Tačiau bet kuriuo atveju šiaudeliai negali pilnai suirti.

Pažymėtina, kad ekspertai vis dar diskutuoja, kaip PFAS veikia konkretaus vartotojo sveikatą. Tačiau yra žinoma, kad šie chemikalai gali skaidytis šimtmečius, kol jų koncentracija aplinkoje sumažėja iki minimumo, todėl vargu ar tai labai sveika žmonėms bei aplinkai. Tokios medžiagos gali šimtmečius kauptis aplinkoje ir gyvūnų organizmuose. Be to, dėl šios priežasties nebegalima sakyti, kad PFAS turintys popieriniai šiaudeliai yra „biologiškai skaidūs“.

Šie faktai paaiškėjo mokslininkams ištyrus daug skirtingų šiaudelių. Antverpeno universiteto Belgijoje mokslininkai ištyrė 39 skirtingų prekės ženklų šiaudelius, kaip pavyzdžius paimdami ne tik iš bambuko ir popieriaus padarytus gaminius, tačiau ir tuos, kurie buvo pagaminti iš stiklo ar nerūdijančio plieno. Deja, beveik visur buvo rasta PFAS.

Beje, panašių išvadų priėjo ir JAV mokslininkai, kurie tyrė augalinius šiaudelius dar 2021 metais. Jie pranešė, kad aptiko PFAS, o popierinius ar bambukinius šiaudelius naudojantys asmenys gali suvartoti „kol kas nenustatytą PFAS kiekį“.

JAV mokslininkai savo tyrimo metu pasitelkė didelės skiriamosios gebos masių spektrometriją. Jie ištyrė 20 popierinių, 5 stiklinių, 5 bambukinių, 5 nerūdijančio plieno ir 4 plastikinių šiaudelių cheminę sudėtį. Nepaisant fakto, kad augalinės kilmės šiaudeliai laikomi draugiški aplinkai ir žmonėms, visuose popieriniuose šiaudeliuose, išskyrus du, mokslininkai aptiko PFAS.

Žaliasis kursas tėra kai kuriems verslams naudinga beprotybė?

Verta pažymėti, jog tai anaiptol ne vienintelis atvejis, kai ekologiškais ir naudingais aplinkai laikyti sprendimai vėliau sukuria naujų problemų ir nebeatrodo tokie draugiški gamtai. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, populiarėja saulės kolektoriai. Dabar juos dažnai įsigyja ne tik pavieniai verslininkai, bet ir privatūs asmenys. Taip siekiama turėti atskirą energijos šaltinį ir drauge gaminti žaliąją energiją. Tačiau ilgesnį laiką saulės kolektorius naudojančios JAV jau spėjo pastebėti naujas su tokia atsinaujinančia energija susijusias problemas.

Deja, saulės kolektoriai nėra amžini, o atėjus laikui juos pakeisti, jie tampa dar vienu pavojingos taršos šaltiniu. JAV jau susiduria su didžiule nebenaudojamų saulės kolektorių problema. Pasirodo, jog praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams, saulės baterijų gyvavimo laikas artėja prie pabaigos ir maždaug 1,3 mln. namų ūkių nori atsikratyti nebereikalingais kolektoriais^[2].

Tačiau saulės kolektoriai nėra perdirbami ar saugiai išardomi ir saugomi. Jie tiesiog nugula į sąvartyną, kur tokios baterijos gali skleisti žmogui ir gamtai pavojingus toksiškus sunkiuosius metalus. Šie metalai gali užteršti gruntinį vandenį ir pridaryti kitos aplinkosauginės žalos, su kuria taip atkakliai kovoja žaliojo kurso aktyvistai.

O augant saulės kolektorių naudojimui visame pasaulyje, vėliau atsiras vis daugiau išmetamų baterijų. Tarptautinė atsinaujinančios energijos agentūra prognozuoja, kad iki 2050 metų pasibaigs 78 mln. tonų saulės baterijų eksploatavimo laikas. Negana to, kiekvienais metais pasaulyje susidarys apie 6 mln. tonų naujų saulės kolektorių atliekų^[3].

Tiesa, Europos Sąjungos teisės aktai įpareigoja gamintojus, jog šie užtikrintų tinkamą saulės baterijų perdirbimą, todėl tikimasi, kad ES šalyse nekils tokių didelių sunkumų kaip JAV. Tačiau atėjus laikui utilizuoti pasenusias baterijas, tai neabejotinai atsieis nemažai išlaidų ir papildomų problemų.

Būtina pažymėti, jog su panašiomis problemomis susiduriama ir elektromobilių sferoje. Jau ne vienerius metus visi vairuotojai yra skatinami pamiršti savo senus automobilius ir pereiti prie elektroninių, juos pristatant kaip draugiškesnius aplinkai. Vis kartojama, jog dyzelinu ar benzinu varomos mašinos sudaro net 72% viso į aplinką išmetamo anglies dioksido, o lėktuvai – vos 10%^[4]. Tačiau pateikiant tokią statistiką, pamirštama paminėti, kad elektromobilių gamyba ar nebenaudojamų elektromobilių išmetimas teršia aplinką kur kas labiau nei seno tipo transporto priemonės.

Elektromobilių gamyba yra itin tarši, kadangi tokiose transporto priemonėse naudojamos didžiulės baterijos. Jos gaminamos iš žemėje iškasamų elementų, dažniausiai ličio, nikelio ir kobalto. Šie elementai yra giliai po žeme, o augant baterijų paklausai, smarkiai didėja ir kasybos mastai, kurie itin teršia aplinką^[5]. O ką kalbėti apie pačią elektros energiją, kuri taip pat dažniausiai gaunama neekologiškais arba tik trumpalaikiu požiūriu ekologiškais būdais?

Be to, elektrinių transporto priemonių baterijos dažniausiai galioja tik 10-15 metų. Vėliau, kaip ir su saulės kolektoriais, jas reikės kažkur dėti. Net jei visos valstybės spės įrengti pakankamą baterijų surinkimo stotelių kiekį, abejotina, kad bus lengva kaupti baterijas nekenkiant aplinkai. Pavyzdžiui, ličio jonų baterijose yra gana specifinio chemikalų mišinio, galinčio sutrukdyti baterijų perdirbimui. Europos Sąjungoje ličio baterijos apskritai beveik neperdirbamos: prieš dešimtmetį buvo pasiekta vos 5% riba, o likusios baterijos atsidūrė sąvartynuose.

Tokie pavyzdžiai puikiai parodo, jog siekiant tausoti planetą ir stabdyti pasaulinį atšilimą griebiamasi įvairių idėjų, kurios ne visada pasiteisina. Kai kuriais atvejais jos netgi sukuria papildomas problemas ir kainuoja daugybę lėšų bei resursų. Tiesa, neva ekologiškus, gamtai saugus produktus pardavinėjančios kompanijos neabejotinai susižeria didelius turtus. Tačiau kol džiaugiamasi pelnu, gamtos tausojimas ar žmonių saugumas lieka antrame plane.