Toksiškos saulės kolektorių atliekos yra labai pavojingos: JAV tai – neišspręsta bėda

JAV saulės kolektoriai jau greitai nuguls sąvartynuose

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie būtinybę plėsti alternatyvių, atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą pramonėje bei buityje, taip siekiant atsisakyti tradicinės energetikos bei prisidėti prie kovos su klimato kaita, tačiau, dažnai nutylima, kad ir atsinaujinantys energijos šaltiniai yra taršūs, pavojingi, o tikrasis jų poveikis gamtai bei žmogui dar nėra iki galo išaiškintas.

Būtent tai atskleidė leidinys „Los Angeles Times", kurio paskelbtoje ataskaitoje išsamiai aprašomas pavojus, kuris gali kilti aplinkai dėl į ją patekusių pasibaigusio galiojimo saulės baterijų.

Kalifornija, pirmoji JAV valstija, skatinusi saulės energijos jėgainių įrengimą ant stogų ir sukūrusi didžiausią saulės energijos rinką šalyje, dabar susiduria su didžiule problema.

Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams ir saulės baterijų gyvavimo ciklui artėjant prie pabaigos, maždaug 1,3 mln. namų ūkių netinkamas naudoti saulės baterijas gali tiesiog išmesti.

Patekusios į sąvartyną, šios baterijos gali paskleisti žmogui ir gamtai pavojingus toksiškus sunkiuosius metalus, kurie gali užteršti gruntinį vandenį ir pridaryti kitokios aplinkosauginės žalos^[1]. 

Tokia situacija tampa pavyzdžiu, kai aplinkosauginė politika ir atsinaujinančių energijos šaltinių propagavimas yra vykdomas be mokslinių tyrimų išvadų bei aiškaus plano, o tai gali turėti nenumatytų, liūdnų pasekmių.

Apie saulės energijos baterijų perdirbimą pagalvota nebuvo

Laikraščio „Los Angeles Times" žurnalistės Rachel Kisela pranešta istorija apie Kalifornijos saulės kolektorių gyvybės ciklo pabaigą ir potencialų jų atsiradimą sąvartynuose akcentuoja ne tik aplinkosauginio planavimo stoką, tačiau ir JAV teisinio reglamento nebuvimą.

Dar 2006 m. Kalifornijos vyriausybė ėmėsi propaguoti „žaliąją" energetiką, taip siekdama paskatinti atsisakyti iškastinio kuro. Būtent tuomet valstijos namų savininkai ėmė sulaukti malonės: jiems buvo siūlomos dosnios subsidijos, jeigu pasirinks ant savo namų stogų įsirengti net ir nedideles saulės jėgaines.

Tokios jėgainės buvo įrenginėjamos su fotovoltinėmis plokštelėmis, žadant, kad namų ūkiai ne tik prisidės prie aplinkai saugesnės energetikos propagavimo, bet ir sutaupys.

Tačiau dabar, po tokios aplinkosauginės kampanijos praėjo jau daugiau kaip 20 metų. Fotovoltinės plokštės ir saulės baterijos gyvavimo laikotarpis yra apie 25-eri metai, o tai reiškia, kad daugelis Kalifornijos gyventojų, anuomet įsirengusių saulės jėgaines, dabar turės rūpintis, kaip gi atsikratyti naudoti nebetinkama įranga.

Valdžia nei tuomet, nei dabar saulės kolektorių utilizavimo plano neturi. O dalis kolektorių jau spėjo atsidurti sąvartynuose.  Žmonės tiesiog nebežino, kur galima atsikratyti šią įranga, be to, nėra supažindinti su baterijų keliamais pavojais ir yra įtikėję „žaliąja" politika bei atsinaujinančių energijos šaltinių sauga.

Tačiau sudedamosios saulės kolektorių dalys turi toksiškų sunkiųjų metalų, pavyzdžiui, seleno ir kadmio, kurie gali užteršti gruntinius vandenis.

Kaip „Los Angeles Times" pasakoja Arizonos universiteto medžiagų mokslo doktorantė Natalie Click, žmonės tiesiog nesupranta, kad elektronikos prietaisuose yra toksiškų medžiagų, o kai elektronika yra susmulkinama ir išmetama į sąvartyną, daug tų toksiškų cheminių medžiagų ir chemikalų patenka į požeminius vandenis^[2].

Tuo tarpu Samas Vanderhoofas, saulės energijos pramonės ekspertas ir bendrovės „Recycle PV Solar" vadovas, teigia, kad, remiantis Tarptautinės atsinaujinančiosios energijos agentūros duomenimis apie nebenaudojamas plokštes, tik 1 iš 10 plokščių iš tikrųjų yra perdirbama.

„Pramonė turėtų būti ekologiška, tačiau iš tikrųjų viskas sukasi apie pinigus", – teigia jis.

Tai ne tik Kalifornijos, bet visos JAV problema

Kalifornija skatinti saulės kolektorių pritaikymą buityje ėmė dar 2006 m.. Tuomet Kalifornijos komunalinių paslaugų komisija suformavo Kalifornijos saulės energijos iniciatyvą.

Tokiu būdu namų ūkiams, įsirengiantiems saulės jėgaines, buvo skirta 3,3 mlrd. dolerių subsidijų. Tai sudomino daugybę piliečių, kurie ėmė masiškai pirkti saulės kolektorius, o visos valstijos elektros energijos, pagamintos iš saulės, dalis išaugo.

Tačiau lengvatomis sudominti žmonės nebuvo supažindinti su tuo, kaip elgtis, kai namuose naudotų kolektorių gyvavimo laikotarpis baigsis. Regis, kad tokio plano nenumatė nei valdžia, nei aplinkosaugininkai.

Tik dabar atitinkamos institucijos ir pramonės atstovai skėsčioja rankomis, tačiau realių pasiūlymų neturi.

Kita vertus, problema yra nacionalinio masto. Kitaip nei Europos Sąjungoje (ES), JAV „žaliosios" energetikos politika nėra reglamentuota, bet yra ypač skatinama.

Skelbiama, kad JAV kiekvieną dieną įrengiama apie 140 000 plokščių, o 2020–2030 m. saulės energijos pramonė turėtų išaugti nuo trijų iki keturių kartų^[3]. 

Vis svarbesnė tampa atsinaujinančių energetikos šaltinių kontrolė

Saulės baterijos su kiekvienais metais pasaulyje tampa vis svarbesniu atsinaujinančiosios energijos šaltiniu. Manoma, kad būtent saulės energija gali mums padėti kovojant su klimato kaita.

Tačiau jau netrukus galime susidurti su saulės energijos elektroninių atliekų pertekliumi.

Tarptautinė atsinaujinančios energijos agentūra prognozuoja, kad iki 2050 m. pasibaigs 78 mln. tonų saulės baterijų eksploatavimo laikas, o pasaulyje kasmet susidarys apie 6 mln. tonų naujų saulės elektroninių atliekų^[4].

Tai didžiulis pavojaus signalas, o problema ta, kad standartiniai elektronikos perdirbimo metodai netinka saulės baterijoms.

Ekspertai mano, kad šiuo metu perdirbama tik apie 10 proc. saulės baterijų.

Likusi dalis patenka į sąvartynus arba yra eksportuojama į užsienį, kad būtų pakartotinai panaudota besivystančiose šalyse, kuriose aplinkos apsauga yra silpna.

Europoje tinkamą saulės baterijų perdirbimą turi užtikrinti gamintojai

Tokia tvarka egzistuoja ne visur. Pagal ES teisės aktus gamintojai privalo užtikrinti, kad jų saulės baterijos būtų tinkamai perdirbtos.

Tuo tarpu Japonijoje, Indijoje ir Australijoje rengiamasi nustatyti perdirbimo reikalavimus. Galima teigti, kad tik JAV vyrauja chaosas, o vienintelė valstija turinti perdirbimo reikalavimų reglamentą yra Vašingtonas.

Be teisinio reglamentavimo, vis dažniau kalbama ir apie perdirbimo metodų įvairovę. Čia ES ir vėl priekyje JAV. 

Europos Komisija, vykdydama Saulės energijos pramonės žiedinių verslo modelių programą, finansuoja įvairius parodomuosius projektus, kuriais parodoma, kaip galima panaudoti saulės plokštes, surinktas iš stogų ir saulės jėgainių ūkių.

Tačiau, ar JAV tokios politikos pritaikymas realus? Šiuo metu galima abejoti. Šalies valdžia nėra pajėgi sutarti dėl žymiai svarbesnių valstybės aktualijų.

Vis tik ekspertai beveik vieningai sutaria, kad tam, jog saulės energijos perdirbimo pramonė galėtų tvariai augti, jai galiausiai reikės palankios politikos ir taisyklių. O ES modelis, pagal kurį gamintojai finansuoja saulės kolektorių surinkimą ir perdirbimą, galėtų būti geras pavyzdys JAV.