Parduodamas seksas – tiesiai nuo Pompėjos sienų
Grafičiai – vienas įdomiausių įrodymų, išlikusių nuo Pompėjos sunaikinimo.
Nemaža jų dalis pateikia moterų vardus, etninę priklausomybę ir kainą kaip užuominą apie tai, kad buvo galima gerai praleisti laiką, pažymint, jog sugriautas miestas, kuriame dabar lankosi smalsūs turistai ir aistringi kultūros mėgėjai, kadaise buvo ne itin padorus[1].
Pompėja, dažnai matoma po skaisčia saule su būriais kitų lankytojų, neslepia ir savo tamsesnės pusės – tiesą sakant, vienintelis mieste identifikuotas specialiai pastatytas viešnamis, žinomas kaip Lupanaras, yra viena populiariausių lankytinų vietų, o seksualios freskos – vienas iš svarbiausių akcentų.
Bet kokiu atveju, senieji paveikslai rodo tai, kas labai paprasta ir amžina; kas mus sieja su senovės Pompėjų gyventojais, – seksą, kuriantį erotikos kupiną atmosferą.
Iš grafičių žinome net kai kurių ten prostitutėmis dirbusių moterų vardus: Anedia, Aplonia, Atthis, Beronice, Cadia, Cressa, Drauca, Fabia, Faustilla, Felicla, Fortunata, Habenda, Helpis, Ianuaria, Ias, Mola, Murtis, Myrtale, Mysis, Nais, Panta, Restituta, Rusatia, Scepsis ir Victoria. Šis „meniu“ patiekiamas nuogas ir su kainomis – tam, kad visa tai galėtų apžiūrėti vyriškos lyties atstovai.
Kūnų „koliziejai“ buvo kitokie nei yra dabar: viešnamiai įprastai įsikurdavo atokesnėse vietose ir nebūtinai būdavo atpažįstami iš išorės, tuo tarpu prostitutes ir lankytojus nuo išorinio pasaulio atitverdavo užuolaida.
Vėlgi, stebėtis nederėtų: manyta, kad prostitutės yra kur kas protingesnis pasirinkimas, kai vyrui prireikia sekso. Juk, viena vertus, jų veidai bei kūnai buvo matomi, skirtingai nuo garbingų moterų, kurios buvo prisidengusios.
Seksualinė prievarta – anų laikų norma
Realybė, kurioje bolavo nuogos moterys su kainų lentelėmis, buvo išties niūri: jų kūnai buvo naudojami viešnamio savininkų pelnui, kol „pardavimas“ vyko mažytėse atvirose kabinose. Nepaisant to, vergės, galima sakyti, neturėjo kito pasirinkimo[2].
Šiais laikais tai skamba mažų mažiausiai keistai, tačiau Romos imperijoje vergovė buvo visuotinai pripažinta institucija, o įvairių rūšių vergų – žemės ūkio darbininkų, miesto namų vergų, kalnakasių, mokytojų ir prostitučių – buvo visur.
Egzistavo dar ir nuorodos į tai, kaipgi reikia elgtis su vergais ūkyje (kaip juos valdyti).
Pavyzdžiui, buvo rekomenduojama juos fiziškai suvaržyti grandinėmis kalėjimuose, kontroliuojant, kur jie gali eiti, su kuo matytis, kada maudytis ar atlikti religines apeigas, kol vergės-prostitutės „asistavo“ stumdomų baldų apmplua – be jokios asmeninės erdvės[3].
Iš vergų ne tik galėjo būti atimtas jų pačių seksualinis gyvenimas, bet pastarieji taipogi buvo verčiami daugintis (naujų vergų šaltinis). Galima sakyti, kad seksualinė prievarta buvo vienas iš ypač pažeidžiamų vergų – moterų ir vyrų, vaikų bei suaugusiųjų – aspektų: daugelis vergų numanė, jog jų savininkai juos seksualiai išnaudos kaip savaime suprantamą dalyką.
Taigi, jei šiais laikais stingate laisvių, pakanka atsiversti istorijos vadovėlį: sužinosite, kaip atrodė nuoroda į statusą „kas yra kas“.
Rastas vergo skeletas su į žemę įkastais geležiniais pančiais
Tai, kad elitiniuose namuose vergų patalpų santykinai nėra, rodo, jog pastarieji neturėjo savo erdvės.
Pompėjoje, Mozaikinių kolonų viloje, rūsyje buvo rastas vergo skeletas su į žemę įkastais geležiniais pančiais[4]. Akivaizdu, kad mušimas, plakimas ir grasinimas smurtu buvo įprastos vergų savininkų kontrolės bei bausmių priemonės. Tai siejosi ne tik su fiziniu skausmu, bet ir su pažeminimu, kurio auka nepajėgė išvengti.
Prievartos priemonės, be kita ko, buvo taikomos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Pavyzdžiui, vergėms buvo uždėta švino apykaklė su užrašu: „Tai apgaudinėjanti paleistuvė! Suimkite ją, nes ji pabėgo“. Visgi kai kas išdrįso surizikuoti.
Apykaklė buvo rasta kartu su skeletu Apolono šventykloje. Niekas nežino ją dėvėjusios moters vardo. Ar ji mirė ieškodama prieglobsčio apleistoje šventykloje? Ar tai buvo pirmas jos bandymas pabėgti? O galbūt ji bandė bėgti anksčiau ir tada buvo sučiupta? Ši moteris dingo, palikdama tik nelaisvės simbolį.
Matome, kad iš pavergtųjų buvo atimtas pagrindinis tapatybės aspektas, pakeičiant žiauriu vardu, atspindėjusiu nuosavybės statusą.
Šiais laikais tai galėtume vertinti kaip prievartinės kontrolės aspektą. Tačiau pervadinimas taip pat galėjo leisti pavergtam asmeniui išlaikyti atskirą, vidinę (pagrindinę) tapatybę – niekam nežinomą. Ar tai buvo sąmoninga verslo strategija, ar milžiniška spraga, vis dar neapsisprendžiama.
Seksas – už duonos kepalą
Kokia dviejų asilų kaina? Atrodo, kad ji nedidelė; vertė tokia pati, kaip duonos kepalo.
Užfiksuotos prostitučių kainos, tuo tarpu, buvo įvairios, nors dažniausiai siekė nuo vieno iki penkių asilų.
Kaina atspindėjo daugelį veiksnių ir buvo apskaičiuojama taip, jog pritrauktų daug klientų. Kita vertus, galbūt kaip ir turguje – irgi buvo galima derėtis.
Sunku visa tai įsivaizduoti lankantis saulės nutviekstame mieste su autobusais, pilnais šviesiais marškinėliais vilkinčių geraširdžių turistų, arba žavintis nuostabiu menu bei architektūra blizgančiose knygose. Ir nors niekada nesužinosime, koks buvo gyvenimas anuomet, galime ir toliau ieškoti istorijų, į dienos šviesą iškeliančių įstabiai nelaimingą Pompėjos gyventojų gyvenimą.
Belieka pasidžiaugti, kad nuo senų laikų išlikę artefaktai leidžia pakeliauti po kai kuriuos tamsesnius gyvenimo Pompėjoje kampelius: žiaurumą, nuolatinę pavergtųjų seksualinės prievartos ir smurto grėsmę, buvimą prirakintiems prie rūsio grindų, skausmą bei siaubą.
