<h2>Elžbietos II-osios mirtis gali reikšti pasikeitimus Tautų Sandraugoje</h2>
<p>Karalienė Elžbieta II-oji mirė rugsėjo 8 d., sulaukusi 96-erių metų, Jungtinės Karalystės ir Tautų Sandraugos valstybių monarche išbuvusi net 70 metų[1].</p>
<p>Iškart po jos mirties į sostą žengė jos įpėdinis Karolis III-asis, o Jungtinėje Karalystėje ir 14-oje Sandraugai priklausančių šalių prasidėjo gedulo periodas, kurį užbaigs rugsėjo 19 d. Londone įvyksiančios laidotuvės.</p>
<p>Jau dabar aišku, kad naujajam karaliui teks susidurti su sunkiais iššūkiais. Į sostą jis žengia ekonominės bei energetinės krizės ir politinio susiskaldymo laikotarpiu.</p>
<p>Tačiau problemų sukelti gali ne tik vidiniai šalies sunkumai, bet ir išorės jėgos. Vos paskelbus apie Elžbietos II-osios mirtį, aibėje skirtingų Tautų Sandraugos šalių atgimė siekis atsikratyti britų monarchijos ir kolonijinės praeities pančių.</p>
<blockquote>
<p>Elžbietos II-osios mirtis vėl atgaivino buvusių britų kolonijų, vėliau nepriklausomomis šalimis tapusių, tačiau Tautų Sandraugoje likusių teritorijų siekius tapti respublikomis[2].</p>
</blockquote>
<p>Pilietiniai judėjimai nuo Australijos iki Karibų jūros regiono šalių įgauna pagreitį, o aktyvistai kalba ne tik apie visišką nusigręžimą nuo kontraversiškai vertinamo Karolio III-ojo monarchijos, bet ir apie Jungtinės Karalystės nusavintų, buvusių kolonijų, brangenybių ir turtų susigrąžinimą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/toa-heftiba-oqkq1zpdmsa-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Saitai su monarchija nebuvo nutraukti iš pagarbos karalienei</h2>
<p>Per 70 karalienės valdymo metų, ji buvo net 32 šalių valstybių vadovė[3]. Tačiau, 2022-ais, be Jungtinės Karalystės britų monarchija savo įtaką išsaugojo jau tik 14-oje šalių.</p>
<blockquote>
<p>Tai yra: Antigva ir Barbuda, Australija, Bahamų salos, Belizas, Grenada, Kanada, Jamaika, Naujoji Zelandija, Papua Naujoji Gvinėja, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Saliamono salos ir Tuvalu[4]. Dabar jų vadovu tapo karalius Karolis III-asis.</p>
</blockquote>
<p>Tačiau atsižvelgiant į kontraversiškai vertinamą naują karalių, akivaizdžią vienos monarchijos epochos pabaigą ir šiuolaikinę politinę situaciją, kyla daugybė klausimų dėl monarchijos ir visos Tautų Sandraugos ateities.</p>
<p>Kylant antimonarchistinių nuotaikų bangai, naujasis karalius susidurs su vis augančiais reikalavimais iš buvusių britų kolonijų, kurios siekia ne tik tapti visiškai nepriklausomomis respublikomis, tačiau svajoja susigrąžinti pavogtas brangenybes ar sulaukti atsiprašymo ir kompensacijų už britų kolonistų žiaurumą[5].</p>
<p>Jeigu anksčiau tokie siekiai buvo numalšinami pagarba karalienei, dabar to gali nebepakakti. Kaip teigia Londono Karališkojo Holloway universiteto vartotojų tyrimų profesorė Pauline Maclaran, šiuo metu turime atskirti didžiulę paramą ir meilę karalienei, nuo daug mažesnės paramos pačiai monarchijai.</p>
<p>Tokiai nuomonei antrina ir Amerikos verslo instituto vyresnioji mokslininkė Elisabeth Braw.</p>
<blockquote>
<p>„Priežastis, kodėl tiek daug šalių liko Sandraugoje yra ta, kad jos nenorėjo įžeisti karalienės. Šalys liko su jos, kaip valstybės vadovės, statusu daug ilgiau, nei būtų galėjusios, nes jautė jai didelę ištikimybę asmeniškai,“ – sako E. Braw[6]. </p>
</blockquote>
<p>Didžiosios Britanijos monarchija yra institucija, kuri vienokia ar kitokia forma gyvuoja jau daugiau nei tūkstantmetį ir išgyveno karus bei esminius politinius pokyčius.</p>
<p>Nors apklausos prieš Elžbietos II-osios mirtį rodė, kad monarchija ir toliau yra aktyviai palaikoma, Tautų Sandraugos likimui didžiausia grėsmė gali tapti būtent naujasis karalius, kuriam toliau pačios Jungtinės Karalystės, nei didelės pagarbos, nei ištikimybės jaučiama nėra.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/annie-spratt-r9c8und1enq-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pilietiniai judėjimai kalba apie referendumus ir atsiribojimą nuo monarchijos</h2>
<p>Praėjusį savaitgalį Antigvos ir Barbudos ministras pirmininkas Gastonas Browne'as pareiškė, kad per trejus metus sieks surengti referendumą dėl tapimo respublika[7].</p>
<p>Dar pernai Barbadosas nusprendė atsisakyti karalienės kaip valstybės vadovės statuso, o dabar tokį pat žingsnį svarsto žengti ir Jamaika. </p>
<blockquote>
<p>Regis, kad per pastarąją savaitę Tautų Sandraugos likimas ilgalaikėje perspektyvoje pakibo ant plauko. Karolio III-ojo atėjimas į valdžią yra būtent tas momentas, kai daugeliui buvusių kolonijų visoje Tautų Sandraugoje prisireikė paklausti, ar neatėjo laikas visiškai atsiriboti nuo Jungtinės Karalystės.</p>
</blockquote>
<p>Žinoma, šalys, kuriose kolonijinis palikimas šiuolaikinėje politikoje yra mažiau reikšmingas, o praeities nuoskaudos ne tokios įsišaknijusios, nerodo didelio noro pokyčiams. Papua Naujosios Gvinėjos, Saliamono Salų ir Tuvalu vadovai pastarosiomis dienomis dar kartą pareiškė remiantys monarchiją.</p>
<p>Didžiosios Tautų Sandraugos šalys užsimena apie pokyčius, tačiau juos mato kaip galimą ne tokios artimos ateities scenarijų. </p>
<p>Kanadoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje siekis tapti respublikomis yra gyvas jau aibę metų, tačiau šių šalių politinė darbotvarkė šiuo metu, regis, yra užpildyta žymiai aktualesnėmis temomis.</p>
<p>Australijoje nuomonės šiuo klausimu išsiskiria bene labiausiai. Šalies žaliųjų partijos lyderis Adamas Bandtas ketvirtadienį tviteryje parašė, kad Elžbietos II-osios mirtis buvo ta akimirka, kai tauta turėjo pakeisti savo santykius su Jungtine Karalyste[8].</p>
<blockquote>
<p>„Mūsų mintys yra su jos šeima ir visais, kurie ją mylėjo. Bet dabar Australija turi judėti į priekį. Mums reikia sutarties su pirmųjų tautų žmonėmis, turime tapti respublika,“ – rašė A. Bandtas.</p>
</blockquote>
<p>Nors 1999 m. Australijoje surengtas referendumas dėl to, ar monarchiją pakeisti prezidentu, antimonarchistų buvo pralaimėtas, aktyvistai ruošiasi pakartoti referendumą. </p>
<blockquote>
<p>2020 m. apklausos duomenimis, tik 34 proc. apklaustųjų norėtų, kad Australija taptų respublika[9].</p>
</blockquote>
<p>Naujojoje Zelandijoje neseniai atlikta apklausa parodė, kad dauguma pasisako už tai, kad monarchija išliktų net ir po karalienės mirties. Tiesa, šalies ministrė pirmininkė Jacinda Arden pripažino, kad Naujoji Zelandija greičiausiai taps respublika ateityje[10].</p>
<p>Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau praėjusią savaitę pagerbė karalienę kaip „vieną mėgstamiausių žmonių pasaulyje“, tačiau prielankumas Karoliui III-ajam nėra toks didelis.</p>
<p>2021 m. Anguso Reido instituto atlikta apklausa parodė, kad tik 34 proc. respondentų pritartų, kad karalius Karolis III-asis būtų laikomas Kanados vadovu. 52 proc. respondentų tuomet teigė, kad Kanada neturėtų likti konstitucine monarchija po karalienės mirties[11].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/king-s-church-international-kn4kj9luozg-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Jungtinėje Karalystėje monarchai ir mylimi, ir nekenčiami</h2>
<p>Jungtinėje Karalystėje antimonarchiškų nuotaikų taip pat netrūksta. Nors karalienė ir visa karališkoji šeima yra laikoma britų tautinio identiteto dalimi ir geriausia eksporto preke, dalis visuomenės piktinasi, jog monarchų išlaikymas brangiai atsieina patiems piliečiams.</p>
<blockquote>
<p>Tiesa, karališkieji pareigūnai teigia, kad monarchija kaip institucija kiekvienam britui kasmet kainuoja mažiau nei 1 svarą. Bendrai, visi karališkų asmenų išlaikymo kaštai valstybei kasmet siekia apie 350 mln. svarų[12].</p>
</blockquote>
<p>Tačiau, nepaisant kontraversiškų vertinimų ir skandalų, Jungtinėje Karalystėje žmonės vis dar palaiko monarchijos idėją. Neseniai atliktos „YouGov“ apklausos duomenimis, didžioji dauguma britų norėtų, kad po karalienės Elžbietos II-osios mirties konstitucinė monarchija išliktų[13].</p>
<p>Apklausoje, kuri buvo atlikta būtent tą pačią dieną, kai Karolis III-asis oficialiai tapo karaliumi, apklausti 1727 suaugusieji. 64 proc. jų pasisakė už tai, kad kita monarchijos era tęstųsi be jokių pakeitimų. Monarchijai kaip institucijai nepritarė 21 proc.</p>
<p>Elžbietos II-osios deimantinio jubiliejaus 2012 m. laikotarpiu, monarchija buvo vertinama dar palankiau: net 75 proc. britų pasisakė remiantys monarchijos idėją. </p>
<blockquote>
<p>Tiesa, dabar monarchiją teigiamai dažniau vertina vyresnio amžiaus britai. 84 proc. 65 m. ir vyresnių britų pritaria monarchijos tęstinumui, palyginti su vos 40 proc. teigiamai vertinančių 18–24 m. amžiaus grupės respondentų.</p>
</blockquote>
<p>Vertinant visą Elžbietos II-osios valdymo laikotarpį, 87 proc. respondentų karalienę vadina vienu iš svarbiausių asmenų šalies istorijoje, o 59 proc. apklaustųjų mano, kad Elžbieta II-oji monarchiją pakeitė į gerąją pusę.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/annie-spratt-_quen6oxk4k-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Buvusios kolonijos reikalauja grąžinti brangenybes</h2>
<p>Po karalienės Elžbietos II-osios mirties, liūdnos nuotaikos ir gedulas paveikė ne visus. Buvusios kolonijos ir jų piliečiai nevengė prisiminti tamsių savos istorijos laikotarpių ir net ėmė kalbėti apie tai, kad britų monarchai turėtų grąžinti pavogtas brangenybes. </p>
<blockquote>
<p>Šiuo metu daugėja raginimų grąžinti kai kurias karalienės karūnos brangenybes Indijai ir Afrikai. Pirmiausia prabilta apie didingąjį „Koh-i-Noor“ deimantą, kuris šiuo metu yra Karalienės Motinos karūnoje ir yra Londono Taueryje eksponuojamų karūnos brangenybių dalis. Kalbama ir apie kito deimanto, Didžiosios Afrikos žvaigždės, įtaisytos valdovo skeptre, susigrąžinimą[14].</p>
</blockquote>
<p>„Koh-i-Noor“ yra vienas didžiausių pasaulyje šlifuotų deimantų, kurio svoris siekia šiek tiek daugiau nei 105 karatus. Teigiama, kad jo vertė siekia nuo 140 iki 400 mln. dolerių, tačiau jis laikomas neįkainojamu. </p>
<p>Manoma, kad jis pirmą kartą buvo paminėtas daugiau nei prieš 5 000 metų sanskrito rašte. Tuomet deimantas buvo vadinamas „Syamantaka“, tačiau kam iš tiesų priklausė, dabar tik spėliojama.</p>
<p>„Koh-i-Noor“ iki 1849 m. buvo laikomas Indijoje, tačiau tais metais britų pajėgos užkariavo Pandžabą ir jis tapo Britų Rytų Indijos dalimi. Tada deimantas buvo išsiųstas atgal į Jungtinę Karalystę ir 1850 m. liepos mėnesį padovanotas karalienei Viktorijai.</p>
<p>Indija, Pakistanas, Afganistanas ir Iranas užginčijo britų karališkosios šeimos nuosavybės teisę į „Koh-i-Noor“ deimantą, teigiant, kad jis buvo iš jų pagrobtas, nors monarchija tvirtino, kad tai buvo dovana.</p>
<p>Dabar pasigirdo raginimų grąžinti ir Didžiąją Afrikos žvaigždę, dar žinomą kaip „Cullinan I“. Afrikos archyvai tviteryje rašė, kad iki šiol karalienei priklausęs deimantas, kuris buvo iškastas Pietų Afrikoje 1905 m. iš tiesų buvo pavogtas. Britai tvirtina, kad jis jiems buvo padovanotas kaip draugystės ir taikos simbolis, tačiau tai įvyko kolonializmo laikais. </p>
<p>Kalbos apie pavogtų brangenybių grąžinimą gali turėti pagrindo. 2021 m. Nyderlandai, kažkada taip pat valdę ne vieną koloniją, paskelbė, kad ruošiasi grąžinti pavogtus turtus tikriesiems jų savininkams.</p>
<p>Tuomet Nyderlandų valstybiniai muziejai ir meno galerijos buvo įpareigoti grąžinti tūkstančius iš buvusių kolonijų išgabentų daiktų. Ekspertai tokį žingsnį vertino teigiamai, akcentuodami, kad šalis taps kolonijinių laikų daiktų repatriacijos lydere[15].</p>
