Priklausomybę keliantys junginiai anuomet buvo ne ką mažiau populiarūs nei yra dabar
Izraelyje prieš kurį laiką buvo aptikti keraminiai indai su opijaus likučiais kartu su palaidoto vyriškio skeleto palaikais[1]. Konkrečiau kalbant, minėtoje vietovėje buvo netikėtai rasti ąsočiai ir kiti dirbiniai iš molio, „pasidabinę“ opijaus pėdsakais, riogsantys šalia skeleto.
Smalsuoliams bei istorinių faktų mėgėjams derėtų paminėti ir tai, kad bene ankstyviausi opiumo vartojimo senovės pasaulyje įrodymai buvo aptikti centrinėje Izraelio dalyje esančioje laidojimo vietoje, kuri, kaip žinia, datuojama maždaug XIV amžiuje prieš Kristų, vėlyvajame bronzos amžiuje[2].
Iš viso narkotinių medžiagų, pagamintų naudojant aguonų augalo sėklų kapsules, likučiai buvo rasti daugiau nei pusšimtyje 3500 metų senumo keramikos indų vietoje, esančioje Tel Jehude prie pat Tel Avivo ir anksčiau buvusio regiono, žinomo Kanaanas vardu.
Ir štai, nors Izraelio senienų tarnybos ir Weizmanno mokslo instituto archeologai 2012 m. kasinėdami aptiko kapą išties gilioje ir sunkiai prieinamoje duobėje, kartu su 40–50 metų amžiaus mirusio vyro skeleto likučiais jie, kaip jau minėta anksčiau, rado ir neįprastus keramikos dirbinius.
Nepaisant to, 2017 m. vėl buvo atliktas „grįžtamasis“ kasinėjimas, kurio tyrinėjimo rezultatus, akivaizdu, matome (ir analizuojame) iki šių dienų.
Aštuoniuose iš 22 keraminių indų buvo narkotinės medžiagos pėdsakų
Naudodami tam tikrą cheminę analizę ir tyrimus, mokslininkai išsiaiškino, kad netgi aštuoniuose keraminiuose induose buvo stiprią priklausomybę sukeliančio vaisto pėdsakų.
Tiesa, įdomu tai, jog keli radiniai bei jų likučiai (nedideli gabalėliai), kurių opiumo testas buvo teigiamas, atrodė panašūs į apverstos aguonos kapsulės svogūnėlio formą.
Galiausiai tyrėjai nustatė, kad dalis keramikos buvo importuota iš Kipro salos, esančios į vakarus nuo Tel Jehudo.
Vėliau, be kita ko, tai pat buvo pastebėtos ir specifinio dizaino molio juostelės ant ilgakaklių indų bei kitos išskirtinės dekoracijos, susijusios su tos vietovės tradicinių motyvų stilistika.
Remiantis kai kuriais tyrimais, opijaus aguonos neva egzistavo Viduržemio jūroje dar nuo šeštojo tūkstantmečio vidurio, kur jos galėjo augti natūraliai. Nepaisant to, daugelis vis tik mano, jog pastarosios buvo auginamos pionierių neolito bendruomenių[3].
Galų gale, 2017 m. buvo iškelta hipotezė, kad dėl to, jog kai kurie ąsočiai esą buvo panašūs į aguonas, juose gali būti opiumo.
Būtent tai ilgainiui ir buvo nustatyta.
Neaišku, kodėl opiumas buvo šio konkretaus laidojimo dalis
Mokslininkai turi keletą teorijų, pagrįstų istoriniais dokumentais iš kitų senovės civilizacijų visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, remiantis istoriniais bei kitais rašytiniais įrašais, matoma, kad šumerų kunigai opiumą naudojo siekdami aukštesnio dvasingumo, o egiptiečiai iš anksto rezervavo opiumą kariams bei kunigams, galbūt naudodami jį ne tik psichoaktyviam poveikiui, bet ir vaistams. (Opiumo pagrindinį junginį, kaip žinia, sudarė morfinas, neretai naudojamas skausmui malšinti.)
Be to, sakoma, jog tai galėjo būti ir kaip auka dievams (o gal tuometiniai žmonės manė, kad mirusiajam jo prireiks pomirtiniame gyvenime?).
Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad galime pateikti daug spėlionių ir pasiūlymų, kodėl taip atsitiko, tačiau vienos ir nenuginčijamos tiesos, deja, kol kas tvirtinti negalima.
