Transriebalai nesaugūs ir labai žalingi žmogaus sveikatai
Plika tiesa jau daugybę metų akis drasko – transriebalai nesaugūs ir labai žalingi žmogaus sveikatai, bet vis dar daug kur iki galo neuždrausti, tarp jų ir Lietuvoje. Pasaulio sveikatos organizacija su transriebalų vartojimu sieja bene pusę milijono mirčių kasmet, daugiausiai dėl širdies ir kraujagyslių ligų. O kaip žinia, Lietuva šios lėtinės ligos Europos šalių statistikoje – lentelės viršūnėje.
„Sėja mirtį“, „žudikai“, „gardūs nuodai“, „piktadariai“ – tokios metaforos jau ne vienerius metus lydi transriebalus žiniasklaidos antraštėse. Kaip sako rašytojas ir žurnalistas Jamesas Geary, – „metaforos svarbios, kai norime keisti žmonių požiūrį ir elgesį.“
Tad po šios istorijos apie piktadarius transriebalus pasiruoškite nusiplauti rankas. Kodėl?
Kaip rašo Jamesas Geary, tai „Ledi Macbeth“ efektas – žmonės, girdėdami istorijas apie nemoralų elgesį, paskui būna labiau linkę nusiplauti rankas ar kitaip apsišvarinti. Kadangi ne vieną dešimtmetį šių dirbtinių riebalų naudojimas buvo paliktas tik gamintojų sąžinei, tai atskleidė ne ką kitą, o būtent – verslo nemoralumą.
Ir negalvokite, kad žodis „nuodai“, apibūdinantis dirbtinius transriebalus, tai tik skambios frazės, kuriomis žiniasklaida taip mėgsta patraukti dėmesį. Būtent „nuodais“ transriebalus vadina ir vienas žinomiausių šių dirbtinių pramonės riebalų priešininkų Danijos mokslininkas – profesorius Steenas Stenderis. Danija – pirmoji apribojusi transriebalų kiekį pramonei 2003-aisiais ir taip šalyje gerokai sumažinusi mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičių.
Kopenhagos universiteto profesorius Stenderis prieš dešimtmetį Latvijoje dėl esą gerokai per didelių transriebalų kiekių sukritikavo mūsų kaimynų skanėstų prekinius ženklus – „Laima“ ir „Selga“. Atsakydami į, anot jų, melagingą kritiką, jie kurį laiką gamino vaflius, ant kurių pakuotės buvo šio danų mokslininko karikatūrinis atvaizdas ir skelbiama, kad vafliuose nėra jokių transriebalų. Tokių vaflių dėžę dovanų gavo ir pats Steenas Stenderis. Tiesa, profesoriui vėliau teko pripažinti, kad laboratorija suklydo ir nurodė per didelį transriebalų kiekį nei iš tiesų buvo latviškuose saldumynuose. Vis dėlto, net ir tie kiekiai, kurie tada buvo, anot mokslininko, yra per dideli ir neigiamai veikia sveikatą.
Mokslo įrodymų kova su pramonės gobšumu vyksta jau daugybę dešimtmečių. Ir taškas dar nepadėtas. Juk jau praėjo apie trisdešimt metų nuo pirmųjų didesnį postūmį turėjusių tyrimų, parodžiusių, jog dirbtiniai transriebalai žalingi sveikatai. O, apskritai, vienas pirmųjų neigiamų transriebalų poveikį sveikatai pastebėjo biochemikas Fredas A. Kummerowas dar prieš maždaug šešiasdešimt metų. Tyrinėdamas žmonių, mirusių nuo širdies smūgio, kraujagysles jis pastebėjo, kad jos užkištos transriebalais.
Tačiau šio mokslininko įspėjimai dėl transriebalų ne vieną dešimtmetį buvo tarsi šauksmas tyruose – skelbti tiesą jam nuolat trukdė ir pramonės įmonės. Po daugiau nei pusšimčio metų įrodinėjimo, Kummerowo dėka buvo pasiekta, kad dirbtiniai transriebalai Jungtinėse Valstijose paskelbti nesaugiais ir prieš kiek daugiau nei porą metų oficialiai šalyje uždrausti. Pats Fredas A. Kumerrowas, pasiekęs savo gyvenimo tikslą, mirė būdamas 102-jų metų. Tik pagalvokite, jis pusę amžiaus bandė įrodyti tiesą, dėl kurios ilgo dangstymo per tą laiką pasaulyje mirė ar susirgo galybė žmonių.
Transriebalų įtraukimas į maisto receptus – nusikaltimas žmonių sveikatai
Pramonės įmonių pamėgtą gamybos technologiją – hidrinimą – patentavo Wilhelmas Normannas prieš daugiau nei šimtmetį. Tuo metu jis siekė pasiūlyti pigesnę sviesto alternatyvą. Šis atrastas gyvūninių riebalų pakaitalas vėliau visuomenei ilgą laiką buvo pristatomas kaip sveikesnis pasirinkimas nei sotieji riebalai ir juos vartoti žmones ragino net sveikatos organizacijos.
Daugiau nei šimtmetis žmonių „nuodijimo“ – pasiskolinus šį žodį iš antraščių, taip būtų galima pavadinti transriebalų įtraukimą į maisto receptus. Žinomas mitybos mokslininkas, biochemikas T. Colinas Campbellas, kadaise viešėjęs ir Lietuvoje, tokias situacijas maisto pramonėje vienas iš nedaugelio apibūdina be užuolankų: „Informacija sveikatos apsaugos srityje jau ilgą laiką kontroliuojama taip, kad tarnautų ne visuomenės labui, o finansiniams pramonės interesams.“ Savo knygoje „Visuma. Naujas žvilgsnis į mitybos mokslą“ jis tvirtina taip: „Sveikatos sistemos tikslas – padėti pramonei pelnytis žmonių sveikatos sąskaita.“ Tokios istorijos, kaip ši su transriebalais, Campbello išvadas tik sutvirtina.
Kitas žinomas mitybos ekspertas, farmakologas Paulas Claytonas taip pat yra kėlęs klausimą, – „Kodėl gi, po galais, gamintojai leidžia tiek daug laiko ir pinigų, keisdami visiškai sveikus aliejus į nesveikus transriebalus?“
Iš dalies hidrinti riebalai, kuriuose ir atrandama sveikatai žalingų tranizomerų, yra pigesni, su jais produktai kur kas ilgiau galioja, su jais gaminio tekstūra malonesnė, gamyba paprastesnė. Būtent taip dažniausiai bandoma pateisinti šį dar XX amžiaus pradžioje prasidėjusį nusikaltimą žmonių sveikatai.
„Bet kokią gi kainą sumokame? – tęsia Paulas Claytonas. – Nedideli kiekiai transriebalų natūraliai randami gyvūnų riebaluose, bet tai ne tas pats kaip pagaminti pramonės ir nėra tokie toksiški širdžiai.“ Pasak mitybos eksperto, organizmas negali atskirti tarp gerųjų reikalingų riebalų ir transriebalų, jie organizme konkuruoja su normaliais riebalais ir turi gebėjimų juos pakeisti.
„Rezultatas sveikatai – oda netenka lankstumo, silpnėja smegenų ir nervinės funkcijos, didėja polinkis į astmą, reumatoidinį artritą, didėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika“, – rašo Paulas Claytonas.
„Transriebalų rūgščių forma yra visiškai žmogui svetima, – pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Gintarė Zaborskienė, anksčiau tyrusi transriebalų kiekius maisto produktuose Lietuvoje. – Riebalų rūgštys įeina į ląstelių membranų sudėtį, reguliuoja membranų pralaidumą. Transriebalų rūgštys sumažina ląstelių pralaidumą ir tuo pačiu medžiagų apykaita trinka – iš ląstelės vidaus į išorę ir atvirkščiai. Medžiagos reikalingos nepatenka. Atsiranda uždegiminiai procesai. Transriebalai yra daug pavojingesni nei sotieji riebalai – didina blogojo cholesterolio kiekį.“
O kur dar nutukimas, diabetas, vėžys, žalingas poveikis nėštumui ir vaisiaus vystymuisi – tęsia kiti ekspertai, tyrinėjantys transriebalų poveikį.
Etiketėse nėra informacijos apie transriebalus
Taigi, transriebalų kiekiai Lietuvoje parduodamame maiste mažėja, gal tik „ne taip greitai kaip norėtųsi“ – pastebi maisto saugos specialistai. Kitas svarbus klausimas, susijęs su transriebalais tas, kad nė vienoje produkto etiketėje, jūs nerasite tarp sudedamųjų dalių įrašytų transriebalų. To neprivaloma rašyti nei Lietuvoje, nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Norint numanyti maiste esant kenksmingųjų riebalų, reikia dar ir išmanymo, nes žymėjimas labai painus. Ir painus ne tik eilinių žinių turintiems vartotojams, bet net ir tiems, kurie ne vienerius metus domisi sveika mityba ir maisto produktų ženklinimu.
„Transriebalų, hidrintų riebalų ženklinimas man visada kėlė abejonių. Pirmiausia, kuom skiriasi hidrinti riebalai ir transriebalai? – savo įžvalgomis dalijasi tinklaraščio apie sveikatingumą www.sveikasvaikas.lt įkūrėja Agnė Zakarevičiūtė. – Ar yra skirtumas tarp iš dalies hidrintų palmių ir rapsų riebalų? Mes savo šeimoje stengiamės vengti visų produktų, kurių sudėtyje yra hidrintų ar iš dalies hidrintų riebalų. Yra produktų grupės, kuriose dažniausiai būna tokie riebalai – tai kepiniai, riešutų sviestas, šokoladiniai gaminiai, kremai. Perkant šios kategorijos produktus, tiesiog atidžiau perskaitau etiketę.“
Painu ne tik Agnei. Daug vartotojų taip ir nesupranta, kur apskritai yra tų transriebalų, apie kurių grėsmę sveikatai vis girdime. Kad ženklinimas daugumai žmonių yra nesuprantamas, yra pastebėjęs ir Danijos mokslininkas Steenas Stenderis, prieš keletą metų Lietuvoje skaitęs pranešimą.
Pavojingi tik „iš dalies hidrinti“?
Maisto saugos specialistai aiškina, kad yra taip – esą transriebalų susidaro tik, kai riebalai yra iš dalies hidrinami, o jei etiketėje nurodyta, kad riebalai visiškai hidrinti – tai tų transriebalų – nelieka. Ir suprask, žmogau, kaip čia yra. (P.S. Kai kurie kalbinti mokslininkai man yra sakę, jog „net ir deklaruojant, kad riebalai yra visiškai suhidrinti, juose gali šiek tiek būti ir transizomerų“).
Apie grėsmę girdime, bet kur ji, labai nedažnas gali atpažinti skaitydamas etiketes. Argi nebūtų galima pasakyti aiškiau – didesnėmis raidėmis ir suprantamai eiliniam žmogui? Ne kartą esu iš specialistų girdėjusi, kad Europos Sąjungos politika tokia, jog žmogus laisvas rinktis, ar jam valgyti sveikatai kenksmingą maistą ar ne. Žodžiu, esame laisvi nuodytis. Kad ir kaip ciniškai ši duota laisvė skambėtų – leiskite bent žinoti, ką renkamės ir kad nereikėtų per daug sukti galvos mėginant suprasti, ką iš tiesų norima pasakyti užrašais ant pakuočių.
Klaidu. Tikriausiai taip pat klaidu, kaip miške, iš kurio niekaip negalėjo išeiti Jonukas ir Grytutė, kol galiausiai išalkę ėmė kramsnoti meduolinį raganos namelį. O tik jei ant jo būtų buvę pažymėta, kad jis nesaugus ir gali juos pražudyti. Belieka laukti baltų akmenėlių iš maisto pramonę prižiūrinčių tarnybų, kad aiškus žymėjimas pagaliau išvestų mus iš painiavos, kur ir kiek apskritai yra tų transriebalų. Ir, žinoma, belieka viltis, kad valdžios ranka taps pagaliau stipresne nei silpnavalio Jonuko ir Grytutės tėvo, leidusio pamotei išvaryti vaikus į pavojus miške. Net ir iki dviejų procentų būti suvalgytais raganos yra gerokai per daug, ar ne?
