Ilgą laiką Lietuvoje buvo randami per dideli kiekiai transriebalų
Nuo šio balandžio visos Europos Sąjungos šalys įsipareigoja, kad maiste sveikatai žalingų transriebalų nebus daugiau dviejų procentų viso riebalų kiekio. Su šiuo ribojimu gamintojai Lietuvoje gyvena jau nuo 2019-ųjų rudens. Transriebalų maiste problemą ne vienerius metus maisto saugos specialistai vadino iššūkiu – kenksmingųjų riebalų maiste būdavo atrandama net iki dvidešimties kartų daugiau nei rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Kaip šie neginčijamai sveikatai kenksmingi dirbtiniai riebalai atsirado mūsų maiste ir kodėl tiek dešimtmečių, nepaisant mokslininkų perspėjimų, jų taip ir nepavyksta iki galo išbraukti iš skanėstų receptų? Tokie klausimai jaudina ne vieną, siekiantį, kad valgytume sveikesnį maistą ir rečiau dėl jo sirgtume.
Mėgindama pateikti atsakymą, pasitelksiu žinomo vaikų psichologo Bruno Bettelheimo, tyrinėjusio pasakų reikšmę žmogui, pastebėjimą, jog beveik visose pasakose gėriui ir blogiui yra suteikiamas konkretus pavidalas.
„Nes gėris ir blogis gyvenime aptinkami visur“, – savo knygoje rašo B. Bettelheimas. Visur – taigi, savų blogiečių yra ir maisto pramonėje. Kalbu ne tik apie kenksmingas sveikatai medžiagas, bet ir tuos, kurie renkasi jas naudoti, net ir žinodami jų neginčijamą neigiamą poveikį mums visiems.
Šia vaikų psichikos žinovo įžvalga pasinaudočiau, jei rašyčiau vaikams pasaką apie maistą, kurį jie valgo. O būtent vaikai ir jų tėvai vieni pirmųjų turėtų apie tai daugiau sužinoti. Galbūt istorija apie transriebalus būtų nemažiau baisi kaip apie raganą, pastačiusią meduolinį namelį, kad priviliotų vaikus į pražūtį. Saldainiai, sausainiai, kiti gardūs kepiniai – šakočiai, grybukai, vafliai, bandelės su įdaru, įvairūs skanėstai su glaistu, greitasis maistas su įvairiais gruzdintais ir traškančiais patiekalais. Šiuose, ypač vaikų mėgstamuose produktuose, esantys transriebalų kiekiai Lietuvoje ilgą laiką buvo iššūkis toms organizacijoms, kurios turėjo įtikinti verslą atsisakyti šių jiems patogių ir pigių, tačiau žmogaus sveikatai visiškai nieko gero neduodančių bei ją žalojančių dirbtinių riebalų.
2019-ųjų rudenį buvo įvesti oficialūs ribojimai, pagal kuriuos Lietuvos parduotuvių lentynose negali atsidurti maistas, kuriame sveikatai kenksmingų transriebalų būtų daugiau nei du gramai šimtui gramų visų riebalų. Iki to laiko bene penkerius metus maisto pramonę prižiūrinčios institucijos vis skelbė nerimą keliančią informaciją, kad apie pusėje jų tiriamų produktų nuolat randami per dideli transriebalų kiekiai.
Dažniausiai ribas peržengdavo saldainių, sausainių bei kitų kepinių gamintojai, taip pat tie, kurie gamybai naudojo tepiuosius riebalų mišinius ir margarinus. Dalyje tirtų produktų transriebalų būdavo nuo penkių iki net dvidešimties kartų daugiau nei rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Visa tai pirmiausiai siejama su kur kas padidėjusia tikimybe susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
„Suvalgę net ir du saldainius su didžiausiu atrastu transriebalų kiekiu, jau būsite suvalgę rizikingą dozę“, – tokį pavyzdį yra pateikusi valstybinė maisto produktų inspektorė Aušra Išarienė, ne vienerius metus švietusi visuomenę ir gamintojus apie transriebalus ir siekusi, kad jų kiekiai maiste nebūtų palikti vien tik gamintojų valiai.
Skanėstai iš trečiųjų šalių – vis dar problema
Nuo šio balandžio ribojimai pramonei dėl transriebalų įsigalioja visoje Europos Sąjungoje. Lietuvos gamintojai jau bene pusantrų metų gamino su mažesniais kenksmingų riebalų kiekiais, keitė receptus ir technologijas – taip sako juos prižiūrintys, stebintys ir, jei reikia, baudžiantys. Kas pasikeitė per tą laiką?
Kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys, oficialaus pokyčio laiku – 2019-aisiais, Lietuvoje bene aštuoni šimtai tūkstančių gyventojų suvartodavo per didelius transriebalų kiekius. Šiandien maisto pramonę prižiūrinčios institucijos tvirtina, jog situacija „ženkliai pagerėjo“, ypač tarp Lietuvos gamintojų. Įvairiuose skanėstuose, jei jie gaminti Lietuvoje, dabar dirbtinių transriebalų kiekiai dažniausiai neviršija leistinų dviejų procentų.
Visgi, kaip pastebi tiriantys maisto produktus, kaip antai – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – problema vis dar išlieka su importuojamais konditerijos gaminiais, ypač sausainiais ir saldainiais. Vienas pavyzdžių ir rekordininkas – praėjusiais metais atrasti vafliai, kuriuose transriebalų buvo kone penkiolika kartų daugiau nei leistina.
„Nustačius didesnius nei leistini transriebalų kiekius, tokių produktų tiekimas rinkai iš karto sustabdomas, platintojas įpareigojamas nesaugų produktą susigrąžinti iš vartotojų (jei jie buvo išplatinti), grąžinti gamintojui arba sunaikinti, – sako valstybinė maisto produktų inspektorė Eimantė Ruzgytė. – Produktuose, pagamintuose ne Europos Sąjungos šalyse, gana dažnai nustatomi gerokai didesni (kartais net dešimtimis kartų) nei leistini transriebalų kiekiai.“
Jai pritaria ir Indrė Stoškuvienė iš Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto: „Vis dar pasitaikė atvejų, kai rasti kiekiai svyruoja nuo beveik trijų iki keturiolikos gramų transriebalų šimtui gramų viso riebalų kiekio. Visi tokie produktai buvo atvežti iš trečiųjų šalių.“
Siekiama, kad transriebalų neliktų pasaulio maiste
„Leidžiamas transriebalų kiekis maisto produktuose dabar yra toks mažas, kad gamintojams tiesiog neapsimoka jų dėti, nes jie nebeatlieka jokios technologinės funkcijos. Jei pažiūrėtumėte maisto produktų etiketes, tai jose niekur neberasite sudedamose dalyse pažymėtų „iš dalies hidrintų riebalų“, kas iš esmės reiškia transriebalus“, – per pusantrų metų pasikeitusią situaciją įvertina Almantas Kranauskas iš Sveikatos apsaugos ministerijos.
Apsimoka ar ne, vis dar dėti į maistą iš dalies hidrintus riebalus, skaičiuoja tikriausiai ir verslas. Matyt, daliai gamintojų tai vis dar apsimoka – net ir tie dabar leistini du procentai.
2021-ųjų pavasaris. Užtrukusi apie pusvalandį skaitydama etiketėse nurodomus skanėstų receptus, atrandu apie dešimt, kur vis dar įrašyti iš dalies hidrinti riebalai. Štai iš dalies hidrintais riebalais saldainius vis dar gardina gaminantys saldainius „Obuoliukai“, „Karvutė“, „Pupa“, „Nuts“. Taip pat iš dalies hidrintų riebalų atrandu ir Lietuvoje gamintuose šokoladu glaistytuose zefyruose, Dzūkijos sausainiuose „Guboja“, iš Lenkijos atkeliavusiuose skanėstuose – sausainiuose „Kaulai“ bei zefyriniuose sausainiuose „Marmuriukas“, sausainiuose „Avanti“. Sąrašą būtų galima tęsti ir toliau.
Vis dėlto, ar ir tie du gramai nėra per daug, jeigu bene be prieštaravimų žinome, kad jie kenksmingi? Šį klausimą jau seniai kelia Pasaulio sveikatos organizacija. Ji užsibrėžusi, kad jokio kiekio – nei per didelio, nei riboto – iki 2023-iųjų metų pasaulio maiste neliktų visai. „Laiku, kai visas pasaulis kovoja su Covid-19 pandemija, turime dėti visas pastangas, kad apsaugotume žmonių sveikatą. Turime žengti visus įmanomus žingsnius, kad apsaugotume nuo lėtinių ligų, kurios padaro žmones dar pažeidžiamesnius koronavirusui ir tampa per ankstyvos mirties priežastimi“, – rašoma Pasaulio sveikatos organizacijos pranešime.
