Daugelis vis dar mano, kad karvės pienas – nepamainomas kalcio šaltinis
Daug tėvų vis dar skatina vaikus kasdien išgerti karvės pieno, nes mano, kad tai – pats geriausias ir sveikiausias kalcio šaltinis. Vis dar gaji nuomonė, kad geriant pieną vaikų dantys bei kaulai bus sveiki ir stiprūs, tačiau kaip yra iš tikrųjų? Galbūt pienas iš tiesų yra visiškai nebūtinas? O gal net atvirkščiai – jis išvis nėra naudingas ar net gali pakenkti?
Tiesa ta, kad nors vis dar populiaru tikėti, kad karvės pienas – pats geriausias kalcio šaltinis, o be jo vaikai patirtų kalcio deficitą, tai visgi tėra tik mitas. Žindomam kūdikiui išvis nereikia jokio papildomo kalcio šaltinio, nes visas reikiamas medžiagas jis gauna iš motinos pieno. Tačiau net ir vyresniems vaikams karvės pienas nėra nei būtinas, nei itin naudingas, o specialistai ragina neskubėti jo duoti savo vaikams.
Kodėl? Specialistų perspėjimus ir gan skeptišką požiūrį į karvės pieną lemia ne tik galima rizika, jog vaikas netoleruoja laktozės, bet ir parduotuvėse parduodamo pieno sudėtis apskritai. Jis smarkiai skiriasi nuo vaikams subalansuoto ir pritaikyto motinos pieno, nors tuo veikiausiai nereikia stebėtis – juk karvės pienas buvo sukurtas veršiukams, o ne žmonėms, o parduotuvinis gėrimas dar ir smarkokai skiriasi nuo šviežio, ką tik melžiant karvę gauto pieno. Žinoma, tai nereiškia, jog vaikams išvis negalima duoti karvės šio gėrimo, tačiau visgi būtina atsižvelgti į keletą svarbių aspektų ir nepamiršti atsargumo.
Specialistai nerekomenduoja pieno jaunesniems nei 3 metų vaikams
Nors daugelis vis dar mano, kad karvės pienas yra pakankamai naudingas ir tinkamas gėrimas mažiems vaikams, tačiau realybė yra kiek kitokia. Seniau ekspertai rekomendavo neduoti karvės pieno jaunesniems nei vienerių metų vaikams, bet ilgainiui rekomendacijos dar pailgėjo ir dabar specialistai ragina į racioną neįtraukti šio gėrimo iki dvejų metų, o dar geriau – sulaukti bent jau trejų.
Karvės pienas smarkiai skiriasi nuo motinos pieno, todėl tėvai, kurie mano, jog baigus žindymą motinos pienu jį galima sėkmingai pakeisti karvės, visgi klysta. Pastarajame yra tris kartus daugiau baltymų, o tai, nepaisant įsišaknijusio priešingo įsitikinimo, nėra gerai. Pernelyg didelis kiekis baltymų gali skatinti greitesnį augimą, padidinti antsvorio tikimybę ir drauge tikimybę susirgti kraujagyslių ar širdies ligomis.
Be to, karvės piene yra žymiai daugiau natrio druskos, tačiau juntamas beveik visiškas vitamino D, geležies ir riebalų rūgščių trūkumas. Karvės pienas iš tikrųjų apsunkina geležies įsisavinimą, tad rizikuojama, kad anksti pradėjus duoti vaikui karvės pieno, bus susiduriama su padidėjusia mažakraujystės rizika. Iš tikrųjų vietoj pieno vaikams geriau duoti kitą alternatyvą – raugintus pieno produktus, tokius kaip jogurtas ar kefyras, arba įvairias daržoves, sėklas ir pan.
Net ir sulaukus specialistų rekomenduojamo amžiaus, svarbu išmėginti pieną po truputį, nes neaišku, kaip vaikas reaguos į tokį gėrimą. Pasirodo, jog kai kurie vaikai gali išvis netoleruoti karvės pieno. Alergija šiam gėrimui gali pasireikšti pasunkėjusiu kvėpavimu, bėrimu, viduriavimu, pilvo skausmais.[1] Smarki alergija pasireiškia 2-3 % vaikų ir gali iššaukti kraujavimą žarnyne, taip sukeliant mažakraujystę, o lengvesnė alergijos forma lydi gan daug mažamečių. Tiesa, su laiku vaikai gali išaugti tokią alergiją.
Laktozės netoleravimas[2] – gan žinoma problema, kai plonojoje žarnoje nepakanka fermento laktazės. Tai yra gan dažna bėda, su kuria susiduria net apie 32% Lietuvos gyventojų.[3] Be to, daugelis žmonių pradeda nebetoleruoti laktozės sulaukus senyvo amžiaus. Jei vaikas netoleruoja laktozės, tuomet jis negali virškinti laktozės, o ji yra randama piene ir kituose pieno produktuose. Ši būklė gali sukelti vidurių pūtimą, viduriavimą ir panašias problemas. Pastebėjus, kad mažametis netoleruoja laktozės, geriausia rinktis kitus gėrimus, pavyzdžiui, sojos pieną, nors vaikas gali būti alergiškas ir jam.
Karvės pienas subalansuotas veršiukams, o ne žmonėms
Beieškant informacijos apie karvės pieną, galima pastebėti, kad daug skeptiškai į jį žvelgiančių žmonių argumentuoja, jog pienas sukurtas gerti veršiukams, o ne žmonėms, t. y., žmonėms išvis nenatūralu gerti karvės pieną. Žinoma, iš dalies su tokiu teiginiu galima sutikti. Juk karvės pienas tikrai yra subalansuotas būtent veršiukams, kurie turi keturis skrandžius ir per kelis mėnesius priauga daugybę kilogramų. Žmogus yra tikriausiai vienintelė žinduolių rūšis Žemėje, gerianti kito gyvūno pieną. Be to, joks kitas žinduolis nebando maitintis pienu po kūdikystės, kaip kad tą daro žmonės.[4]
Tačiau visgi verta apmąstyti ir tai, jog žmogus yra visaėdis. Per daugelį metų jis evoliucionavo, prisitaikydamas maitintis vis kitokiu maistu, o tarp jų ir karvės pienu. Genetiškai prisitaikęs žmogaus organizmas geba virškinti pieno produktus ir iš esmės truputį gerti pieną nėra didelis blogis – tiesiog visur būtinas saikas, atsargumas ir įsitikinimas, jog tikrai nėra alergijos.
Visgi, net ir girdant vaiką pienu ir nepastebint jokių blogų kūno reakcijų, nereikėtų įsivaizduoti, kad karvės pienas yra kažkoks stebuklas, kuris užtikrins stiprius dantis ir kaulus, padės augant ir panašiai. Kai kurie specialistai netgi kartoja visiškai kitokius faktus ir teigia, kad pienas kaip tik gali silpninti kaulus arba neturi jiems jokio poveikio.[5]
Iš tiesų tiek vaikai, tiek suaugę neprivalo gerti pieno, kad gautų reikiamą kiekį kalcio. Tam galima vartoti natūralius augalinius produktus, nes kalcis visgi ateina iš dirvos. Kalcio galima gauti iš:
- įvairių sėklų,
- įvairių riešutų,
- įvairių pupelių,
- įvairių daržovių ir pan.
Taigi, jei mintis, jog duosite savo vaikui veršiukams skirtą gėrimą jums visiškai nepatinka, galite rinktis lapines salotas, kopūstus, saulėgrąžas ar moliūgų sėklas. Įsigilinus į maistines įvairių augalinių produktų savybes galima išties nemenkai nustebti ir suvokti, kad dažnu atveju pieno produktus smarkiai pralenkia augaliniai. Pavyzdžiui, sezamo sėklose yra beveik 10 kartų daugiau kalcio nei varškėje! Jei vaiko mityba yra subalansuota, net ir negaunant pieno jis nepatirs jokio kalcio stygiaus, apie kurį metų metus gąsdino dideli karvės pieno šalininkai.
Parduotuvėje esantis pienas nėra toks pats, kaip gautas ką tik pamelžus karvę
Dažnai pirkdami pieną parduotuvėse žmonės nesusimąsto ką iš tiesų perka. Tačiau visgi verta įsidėmėti, kad parduotuvėse randamas pasterizuotas pienas nėra lygus tikram, ką tik pamelžus karvę gautam pienui. Juk net ir nenusimanant apie pieno sudėtį, pasterizavimo technologiją ir kitus aspektus galima puikiai suprasti, kad parduotuvėse randamas 1 %, 2 % ar dar koks nors pienas tėra tik perdirbtas produktas, iš kurio buvo pašalinti riebalai.
Žinoma, termiškai apdorotas pienas nėra visiškas blogis, nes jis apdorojamas tam, kad būtų sunaikinti kenksmingi mikroorganizmai. Tačiau tikėti, kad tai yra toks pats pienas, koks buvo ir prieš tai (tik atėmus kenksmingus patogenus), būtų naivu. Iš tikrųjų pienas kaskart perdirbamas kur kas labiau nei daugelis įsivaizduojame. Pavyzdžiui, pagal JAV:[6]
Laktalinė sekrecija, kurioje praktiškai nėra priešpienio [storos, lipnios ir gelsvos pieno formos, gaminamos nėštumo pabaigoje ir kelias dienas po gimdymo], gaunama pilnai melžiant vieną ar daugiau sveikų karvių. Pienas, kuris yra galutinėje gėrimo pakuotės formoje, turi būti pasterizuotas arba ultrapasterizuotas ir jame turi būti ne mažiau nei 8,25% kietųjų medžiagų ir ne mažiau kaip 3,25% pieno riebalų. Pienas gali būti sureguliuotas atskiriant nuo jo pieno riebalus arba į jį įpilant grietinėlės, sauso nugriebto pieno, nugriebto pieno arba neriebaus sauso pieno. Pienas gali būti homogenizuotas.
Taigi, tai, kas randama parduotuvėse, smarkiai skiriasi nuo tikro pieno, gauto ką tik pamelžus karvę – jis virsta standartizuotu gaminiu, pagamintu pasitelkiant sudėtingas technologijas. Pasterizavimo metu laktozė virsta į beta-laktozę. Ji yra daug greičiau įsisavinama ir todėl kraujyje staigiai padidėja ir po to sumažėja gliukozės kiekis. Dėl tokio proceso žmogus greitai pajunta alkį ir dažnai griebiasi saldumynų.
Be to, pieno paruošimo metu jis taip pat homogenizuojamas – leižiamas per labai tankų filtrą, kad riebalai lygiai pasiskirstytų visoje talpoje, neliekant tik ant paviršiaus. Tokio proceso metu sumažinama baltymų ir riebalų molekulės ir pieno struktūra dar labiau pakeičiama. Homogenizavimas paverčia tokį apdirbtą pieną dar sunkiau virškinamu produktu ir, lygiai taip pat kaip pasterizavimas, iš tiesų sunaikina gerąsias bakterijas bei enzimus. Tad patys pagalvokite – kiek toks produktas yra panašus į tikrąjį pieną?
Žaliavinio pieno riebumas skiriasi nuo karvių ėdamo pašaro, jų veislės, laktacijos stadijos ir kitų veiksnių, tad skirtingos karvės gali duoti visiškai kitokį pieną, o tuo tarpu parduotuvėse matome standartizuotą, pasterizuotą gaminį. Net ir ta pati karvė skirtingu laikotarpiu gali duoti skirtingo riebumo pieną. Dažniausiai pieno riebalų procentas būna didžiausias rudens ir žiemos mėnesiais, o patį piką pasiekia sausį. Taip nutinka todėl, jog atėjus šaltiems orams karvės ėda daugiau skaidulų turinčių sausųjų medžiagų ir todėl jų pienas taip pat tampa turtingesnis.
Jeigu nuolat gertumėte tikrąjį, ką tik pamelžus karvę gautą pieną, tuomet pastebėtumėte, kad jo skonis vis kažkiek kinta, nes pieno riebalai prisideda prie skonio ir tekstūros. Net ir mažai pakitus pieno riebalų kiekiui, vis tiek yra juntamas pastebimas pokytis. Tuo tarpu pardavinėjamo pieno gamintojai siekia užtikrinti, kad vartotojai gautų nuoseklų, vienodą produktą ištisus metus. Akylai reguliuojant pieno sudėtį, kiekvienoje dėžutėje pienas atrodo lygiai toks pats, nepaisant iš kokių karvių buvo paimtas pradinis pienas. Be to, jo paruošimo būdas taip pat pieną paverčia smarkiai besiskiriančiu nuo nepasterizuoto pieno.
Taigi, norint savo vaikui suteikti kuo natūralesnę mitybą, verčiau rinktis kitus produktus arba pirktinį pieną duoti itin saikingai. Visgi tam, kad vaikas nejaustų kalcio stygiaus, pakanka jam kasdien užtikrinti visavertę mitybą, kurioje gausu įvairių daržovių ir sėklų.
