Nesileiskite įtikinami, jog magija neegzistuoja
Būna sezonų, kai atrodo, kad beprasmiškumo apsiaustas slysta per tave, apgaubdamas visas kūno dalis ir slopindamas gyvenimo dainą. Tai, žinoma, nebūtinai reiškia depresiją (nors rūpi įsibraut į talentingai liūliuojančią lovą); greičiau tai yra tuščiaviduris debesis, ištuštinantis nuo tos gyvybiškai svarbios jėgos, reikalingos judėti per pasaulį.
Laimei, atsisakymas apsižvalgyti, kurį galime vadinti daugybe vardų – perdegimo, apatijos, susvetimėjimo – vienu ar kitu metu gali dingti, ir pasaulis vėl pasidarys toks gražus, kad jame atrasite šventyklą, padedančią susijungti su saulėtekiu, iš naujo keliančiu nuostabą.
Bestselerių autorė Katherine May ilgą laiką tyrinėjo, ko reikia norint išmesti beprasmiškumo apsiaustą ir atkurti gyvybingumo kibirkštį. Anot jos, pagrindinis stebuklas šiame nerimastingame amžiuje – griebtis išminties iš žiemojimo ir liūdesio – tokiu būdu galime pasiekti kitą sielos pusę[1].
Taip, šis gyvenimas kartais rodosi per mažas: neleidžiantis turėti pakankamai idėjų, pakankamai įsitikinimų ar pakankamai susitikimų su didžiule egzistencijos magija. Tačiau galime šia nuostatą (požiūrį) paneigti, sąmoningai priglusdami prie bet kokios patirties, ir tiesiog ją stebėdami.
Dėl šios priežasties religingi pasauliečiai kalbasi su Dievais (ne asmenine prasme), prisiliesdami prie tolimos figūros, kuri yra be galo išmintinga, tokiu būdu leisdami į juos įsilaužti – lyg per užtvanką.
Nežinia, ar tai dažnai minimas placebo (įtikėjimo) efektas, tačiau už visų „gėdingų“ dalykų ir intelekto ribų, nemaža dalis žmonių taip pat nori sutramdyti šiuolaikinę „darbai veja darbus, o konkurentai pjauna vieni kitus“ versiją; akivaizdu, jie nori į savo kaukolės ribas įsileisti šiek tiek šviesos, oro ir paslapties, kadangi savo autentiškumo (sielos) šnabždesius galima išgirsti tik kai viskas nutyla.
Visa tai pasiekiama paprastai: norėdami išvengti egzistencinio kvailelio pojūčio, žmones kreipiasi į įvairius stebuklus, pavyzdžiui, meteorų stebėjimą, maudymąsi vandenyne, sodininkystę ar bitininkystę, vėl ir vėl grįždami į įsukta prašmatnių poilsinių kelionių du kartus per metus ratą.
Intuicija (bet ne sistema) nuves ten, kur reikia
Kiekvienas turime tam tikrus patirties sluoksnius.
Pirmasis yra apie odos paviršių, kitaip tariant, tiesioginį pojūčių atsiliepimą, kuris dažnai yra trūkčiojantis ir nepatogus. Tarkime, batai yra pernelyg įtempti arba kojinėje yra šakelė, kol kuprinė, rodos, „laužo“ pečius. Visgi visi šie pojūčiai ilgainiui išnyks, kadangi juos pakeis burbuliuoti nenustojančios mintys, populiarėjančios nepopuliarių politikų idėjomis ar chaotiškomis pasimetusių aplinkinių įžvalgomis.
Būtent taip atrodo kiekvieno iš mūsų „pėsčiųjų taškas“, atokiau nuo neprabangaus proto interjero, į kurį niekada nenorime žengti kojos, bet privalome. Kita vertus, yra ir pozityvioji gyvenimo žmogaus kūne pusė: ta apvali kaklo pabaigoje stūksanti kūrybinė erdvė – tai veik tobula vieta, kur problemos išsprendžiamos nesuvokiamais būdais, o atsakymai „atvyksta“ kaip tiesos, žinomos visame pasaulyje. (Mūsų kūnas iš tiesų turi atsakymus į klausimus, kurių mes nežinome.)
Be abejo, kartais įvairius apmąstymus įtakoja mažas cukraus kiekis kraujyje, tačiau tam tikru momentu pasiekiame įdomią proto būseną, esančią už žodžių, kurioje jaučiamės tylūs. Tai ir yra daugelio iš mūsų mėgstamiausias etapas.
Būtent tada, kai liekame vienumoje, galime pastebėti savo giliausias įžvalgas, ištisas „pamainas“ GPS ir atviras duris.
Mes – ir didžiausias gėris, ir baisiausias blogio potencialas
Labiausiai žavinti unikalumo forma – miškai, kaip gyvas priminimas apie apakinantį gyvenimo susipynimą[2].
Iš tiesų, mes vis dažniau bėgame į gamtą, suvokdami, jog miškas – tai absoliučiai gilus reljefas, lyg nesibaigiančios dispersijos ir subtilios prasmės vieta; visiškai jutiminė aplinka, kiekvieną kartą besikeičianti gyventojų gyvavimo ciklais. Rodos, pateiksite klausimą ir gausite atsakymą.
Tokioje aplinkoje, esu tikra, patirsite nutildyto proto iracionalumą, pašalinantį laiką nuo laikrodžio veido ir atskleidžiantį didesnę jo veikimo tiesą. Ši patirtis, be kita ko, parodys nesuvokiamo amžiaus ir gyvenimo uolienas, tokias efemeriškas (laikinas), kaip ir mes patys.
Visai tai pareikalaus tam tikrų žinių: tokių, kurios yra patirtinės, palengvinančios, maitinančios ir palaikančios per dešimtmečius, tik tam, kad pagaliau įrodytų, jog jūs taip pat esate trapūs, palyginti su uolienomis ir medžiais.
Tokia informacija, galima sakyti, atneša iš pažiūros kasdienius potvynio-atoslūgio faktus, gniaužiančius Žemę iš abiejų galų po Mėnulio traukos jėga. Žinoma, mes beveik nejaučiame to, kas iš tikrųjų vyksta, tačiau esame sujungimo grandinės, kertančios galaktikas, dalis[3].
Trumpiau tariant, mes esame magija – vėl ir vėl – susidurianti su įtampa tarp pasitikėjimo racionalumo ir gilesnės tiesos, kurią galima gydyti individualaus mąstymo (ne prisitaikėliškumo) filosofija.
Praėjus šimtmečiui po to, kai fizikas Erwinas Schrödingeris sujungė kvantinę mechaniką su senovės Rytų filosofija, šis taipogi patvirtino, jog gyvenimas nėra vien tik egzistencijos kūrinys, bet ir būdas konceptualizuoti pagrindinį gyvenimo faktą, remiantis „viskas yra sujungta“ alchemija; kad yra tik viena visuma; kad mes egzistuojame sistemoje, apimančioje kiekvieną degraduotą žmogaus poelgį ir kiekvieną gražų, kaip ir kiekvieną žolės ašmenį ir kiekvieno kalno matmenį.
Visas egzistencijos tinklas mus suriša, bet tai suvoksime tik tuo atveju, jei klausysimės, peržengdami savo pažintines ribas. Galbūt būtent tai ir turime daryti: perdaryti savo istorijas, kol pagaliau surasime tą, kuri tinka.
