Švietimo politikos užkulisiai: kas iš tikrųjų atstovauja mokytojų interesus?
Prieš kelias dienas kilo konfliktas tarp Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos (LIMA) vadovybės ir mokytojų bendruomenės dalies dėl to, kaip buvo pateikta informacija apie Kėdainiuose vykusį renginį.
Kėdainiuose vyko istorijos mokytojų renginys, kurio metu buvo aptariami naujosios istorijos ugdymo programos (IBP) įgyvendinimo iššūkiai. Renginyje dalyvavo apie 40 mokytojų, kurie diskutavo apie metodinius sunkumus, perteklinį mokymosi turinį, vadovėlių trūkumą ir istorijos valstybinio brandos egzamino rašinio užduoties įvedimą.
Po renginio LIMA viešai paskelbė pranešimą, kuriame teigė, kad „susitikimo metu buvo sutarta“ siekti kelių svarbių pokyčių:
- Atidėti istorijos egzamino rašto dalį iki 2028 m.
- Koreguoti IBP mažinant arba apjungiant temas, sąvokas, asmenybes.
- Organizuoti mokymus, kurie padėtų mokytojams ugdyti mokinių įgūdžius.
Viešas LIMA pranešimas sukėlė pasipiktinimo bangą tarp renginyje dalyvavusių ir kitų mokytojų
Jų pagrindiniai argumentai:
1) Nebuvo jokio oficialaus susitarimo.
Mokytojai aiškiai sako, kad renginyje nebuvo jokio galutinio sutarimo dėl rašinio atidėjimo ar kitų priemonių. Buvo tik diskusijos ir išsakyti skirtingi požiūriai.
2) Diskusijos nebuvo struktūruotos.
Mokytojai tvirtina, kad tai buvo ne organizuotas sprendimų priėmimas, o labiau pasidalijimas nuomonėmis, be aiškios krypties ar konkrečių įsipareigojimų.
3) Asociacijos veikla ir komunikacija kelia abejonių.
Mokytojai teigia, kad asociacija negeba tinkamai atstovauti istorijos mokytojų interesų, o viešas pranešimas yra arba sąmoningas melas, arba didelė komunikacijos klaida. Kai kurie net teigia, kad LIMA atstovauja labiau ŠMSM/NŠA nei pačius mokytojus.
4) Trūksta mokytojų įtraukimo į sprendimų priėmimą.
Pasak mokytojų, LIMA vadovybė kalba visų vardu be realaus bendruomenės mandato. Mokytojai nesijaučia atstovaujami ir kritikuoja sprendimų priėmimo skaidrumą.
Iš čia išryškėja ir švietimo politikos užkulisiai
Mokytojus atstovaujanti asociacija skelbia pranešimus apie „pasiektus susitarimus“ , kai mokytojai piktinasi, kad jų vardu skelbiami pareiškimai, kuriems jie nepritaria.
Asociacija turėdama didelę galią gali daryti tiesioginę įtaką švietimo ministerijai ir NŠA, tačiau mokytojų bendruomenėje tik gilėja abejonės dėl tinkamo jų atstovavimo. Taip sistemiškai marginalizuojamos mokytojų tikrosios nuomonės apie švietimo reformas.
Taigi, švietimo politika gali remtis iškraipytos tikrovės vaizdiniu, kurį suformuota tariamai mokytojus atstovaujančios asociacijos. Tokia praktika kuria uždarą sprendimų priėmimo mechanizmą.
Jei net mokytojų asociacija imasi viešos manipuliacijos, kyla klausimas, kiek skaidriai vyksta kiti su švietimu susiję procesai: naujų programų kūrimas, vertinimo sistemos pokyčiai, egzaminų reformos? Ar šie procesai remiasi realia diskusija, ar tik formalia imitacija?
