Svajonių, kūrybos ir sveikatos sąsajos – gyvenimo ritmo puoselėtojai
„Augdama turėjau pomėgių, susijusių su šokiais bei kita fizine veikla; tuo tarpu būdamas visai vaikas norėjau tapti astronautu ir nuskristi į kosmosą“, – dabar jau nusisukę nuo praeities svajų tipename kryptimi, kuria eina dauguma, pamiršę apie kadaise dėžutėje kauptus raštelius su ant jų užrašytomis svajonėmis, kurios visa širdimi tikėjome, jog ateityje būtinai išsipildys.
Pagirtina, jei suaugęs žmogus turi mėgstamą kūrybinę ar bet kokią kitą veiklą, kuri jam teikia didelį malonumą. Vieni iš mūsų kepa įmantrius citrininius sausainius pagal savo sugalvotą receptą; kiti, galbūt, lanko keramikos būrelį ar užsiima terapiniu tapymu. Visgi šių dienų tendencija rodo, kad dažnai žmogus jaučiasi pernelyg užsiėmęs ar kone per prastas, jog šalia darbinės veiklos sugebėtų suplanuoti laiką ir papildomai dar kažkam[1].
Žiūrint iš visai kitos perspektyvos, mes galbūt nenorime pernelyg įsitraukti į užklasinę veiklą, kaip, pavyzdžiui, geri bėgikai, kurie po to yra aktyviai skatinami treniruotis būsimoms rungtynėms, o gabūs rašytojai dalyvauti viešuose renginiuose bei šmėžuoti žiniasklaidoje, nors, galbūt, savo talentą norėtų pasilikti tik sau.
Šiais laikais mes, žmonės, esame ganėtinai uždari naujovėms ir dėl to vengiame pomėgių sampratos apskritai, juos iškeisdami į laiką, leidžiamą prie televizoriaus ar socialiniuose tinkluose. Ir būtent todėl, jog nepasinaudojame turimo laisvo laiko privalumais, mes prarandame galimybę būti ramesniais, kūrybiškesniais ir iš tikrųjų laimingesniais, taip apleidžiant mūsų vaikiškąją savasties dalį.
Tuo tarpu kai kurie šaltiniai teigia, kad labai daug naudos suteikia pomėgiai, kurie yra susiję su menais. Mat savęs išreiškimas per meną gali padėti palengvinti įvairias ligas ir kančias, pradedant psichologinėmis problemomis, baigiant onkologiniais susirgimais. Tačiau kaip rasti pakankamai laiko savo pomėgiams?
Kalbant apie laiką, didžioji dalis žmonių itin lengvai jo atranda bereikalingam sėdėjimui prie kompiuterio ar mažai naudos teikiančių publikacijų skaitymui. Dažnai pastebime, jog kaimynui puikiai sekasi rašyti eilėraščius, nors jis praleidžia darbe kone visą dieną; tuo tarpu draugės tapyti piešiniai stebina mus neįtikėtinu kruopštumu ir koncentracija, kurios esame linkę pavydėti. Ir būtent tokie pavyzdžiai parodo, jog išsikeldami mažus tikslus galime nuversti kalnus: nebūtina laukti, kol išsvajotoji mūza ateis – reikia tiesiog imti ir daryti. Leisdami mintims reikštis taip, kaip įprastai tai daro vaikai, galime patirti neapsakomą malonumą, kurį teikia atrasti hobiai ir tokiu būdu prisidėti prie asmeninio kūrybiškumo puoselėjimo.
Menas ir žmogaus galimybės – nuorodos į išlaisvintą pilnatvės jausmą
Kūryba – tai sąmoningos pastangos, kurias įtakoja skirtingi įsitikinimai bei asmens individualumas. Iš esmės ji gali būti ne tik savotiško pasipriešinimo dabarčiai forma, bet ir tiesioginis atsakas į kintantį realybės suvokimą[2]. Mat tokiu būdu ugdoma empatija sau bei kitiems išlaisvina vidines emocijas, tuo pačiu į šalį nustumiant negatyvius jausmus, kurie mus užlieja matant, pavyzdžiui, filmą, kurio metu vilkas nuskriaudžia paklydusį žmogų.
Tačiau kaipgi maksimaliai išnaudoti tai, kas yra mūsų viduje bei išreikšti savo norus, kurie dažnai „trenkiasi“ į dygliuotą išankstinių nuostatų bei ribojančių įsitikinimų tvorą?
Mums tapus gana pasyviais vartotojais, kurie neretai stinga tiek fantazijos, tiek kūrybiškumo, galime jausti savotišką alkį, persmelktą tuštybe ir besaikiu poreikiu pirkti viską iš eilės: niekada nebandęs dainuoti žmogus negali išgirsti fenomenalių gamtos garsų; tuo tarpu nepajutę absoliutaus atsipalaidavimo nesugebame pažvelgti į paveikslą taip, kaip į jį žvelgia tapytojas.
Nepaisant to, malonu žinoti, jog sekantį kartą, kai į rankas paimsime natų knygą ar teptuką, skirtingai nei kitose gyvenimo srityse, mes visgi galime pabandyti vėl ir vėl, tarsi klaidos nė neegzistuotų.
Dažnai girdime žmones sakant, kad kūryba nieko negali pakeisti, tačiau vis tik negalima ginčytis su faktu, jog ji atveria beribį savęs pažinimo aplinkoje troškimą, tokiu būdu formuodama ir daug turtingesnį mūsų vidinį pasaulį. Mat kiekvienas žmogus yra menininkas, nes prisiliesdamas prie įvairių pojūčių, įspūdžių, vaikystės patirčių, pokyčių bei konfliktų jis tampa kūrėju, turinčiu galimybę paversti visa tai kažkuo nežemišku ir ypatingu.
Pomėgiai, technologijos ir tarpasmeniniai ryšiai – trykštanti optimizmu siekiamybė
Sprendimų, žmonių, filmų, muzikos pasirinkimas yra įtakų nulemtas ratas, besisukantis tol, kol mąstome skirtingai. Tiesa ta, jog hobis – ar tai būtų drabužių siuvimas ar dainų kūrimas – neturi būti dailus bei tobulas; jis turi būti savitas ir akcentuojantis mūsų pasitenkinimą. Mes juk negalime perteikti kitų suvokiamos realybės – mes galime nupiešti tik tai, ką matome suvokdami savąjį subtilumą, gimstantį per mūsų kūną bei protą.
Žinoma, mums nereikia pylimais atsitverti ir nuo galimo aplinkinių pasipiktinimo bei ryšio su kitais žmonėmis (kad ir kokie jie kartais nemalonūs būtų), nes jų įtaka asmeniniam augimui yra žaliava, kurianti meninės išraiškos produktą. Ir nors kartais kūrybos pagrindu gali tapti kiti žmonės bei jų individualūs išgyvenimai, apie tai kurti ir nuo to nenusisukti vis tik yra būtina.
Verta pabrėžti ir tai, kad stiprėjantis ryšys su technologijomis paveikia mus taip, jog galiausiai priartėjame prie jausmų, glaudžiai jungiančių mus su vienatve. Mat gyvenant priklausomybę keliančių asmenukių amžiuje, kai piktogramų simboliams teikiame itin daug reikšmės, kokybiška socialinė sąveika tampa bene neįmanoma, o pomėgių radimas itin sunkus ir apribotas.
Žinoma, mes visi esame susieti erdvėje, laike ir veiksmuose, tačiau dėl didelių duomenų srautų ir vis tobulėjančių technologijų mus gaubiantis vienišumo debesis palaipsniui tik didėja.
Galima sakyti, jog iš esmės pažeidžiamumas yra būtina sąlygą emociniam ir kūrybiniam vystymuisi, tačiau paversti gyvenimą šokiu darosi keblu tuomet, kai drovimės perlipti per asmeninius barjerus ir daryti tai, ką iš tikrųjų norime.
Visgi nereikėtų pamiršti ir to, kad pomėgių atradimas ne tik teigiamai veikia mūsų psichologinę sveikatą, bet ir padeda atsigauti nuo rutinos bei kasdienių darbų. Mat jau seniai yra įrodyta, kad žmogaus produktyvumas padidėja tuomet, kai jis geba reguliariai atsitraukti nuo kasdienių darbų bei bent kelias dienas per savaitę skirti tai veiklai, kuri jam iš tikrųjų teikia pasitenkinimą[3].
Tuo tarpu žmonija, linkusi save nuvertinti ir galvoti, jog keturiasdešimtmetis prilygsta gyvenimo pabaigai, visgi sąmoningai pasistengusi gali apčiuopti beribį troškimą stebėti paukščius kalnuose ar laipioti uolomis su tokiu pačiu entuziazmu, kokį jautė pirmą dieną mokykloje ar mėgiamame būrelyje. Mat suprantant, kad darbas susideda iš visko, ką privalome atlikti, o, pavyzdžiui, grojimas fortepijonu iš to, ko kūnas neprivalo, tačiau trokšta, mes galime drąsiau eiti ten, kur norime.
Mūsų pomėgiai turėtų būti radikali individualybės išraiška, kuomet švente laikytume viską, ko tik imamės. Pasaulyje, kuriame egzistuoja sustabarėjusi darbo ir laisvalaikio schema, mes visgi galime rinktis bent dalinį nepriklausomybės pojūtį, raginantį visu pajėgumu judėti pirmyn. Juk ne veltui sakoma, kad norint būti geresniu žmogumi sau ir aplinkiniams, turite rasti laiko „sudeginti nerimą“ po malonumų saule arba, kitaip sakant, ta saule, kuri jums spindi labiausiai.
