Tiesos nėra – ji it svogūnas su penkiais paslėptais sluoksniais
Nuo pat filosofinių žinių aušros buvo diskutuojama apie tiesos egzistavimą.
Ir iš tiesų, mes visi kalbame apie tiesą. Kitaip tariant, mes visi prašome tiesos – mes to tiesiog reikalaujame, net jei kartais neigiame jos egzistavimą.
Ir štai, žurnalistikoje tiesa, kaip žinia, dažnai tapatinama su konkrečiais (kartais dumblu apaugusiais) faktais: „Ant tokio ir tokio kampo įvyko avarija, tokią ir tokią dieną tokią ir tokią valandą ir tiek daug žmonių buvo sužeista“. Ir tai grynai informatyvi tiesos samprata, pagrįsta „5 „W“ taisykle, kuri įrėmina istoriją bei jos formulę: „Kas, ką, kada, kur ir kodėl“.
Visgi turbūt visiems akivaizdu, kad mes negalime priimti kiekvieno fakto kaip tiesos. Juk gali būti, kad kas nors ateis ir pasakys: „Tai vis tik nebuvo nelaimingas atsitikimas. Vienas iš vairuotojų buvo neblaivus“.
Šioje vietoje ir patenkame į interpretacijų ir asmeninių projekcijų pasaulį.
„Visuotinė“ nuomonė gali būti prieštaringa ir neteisinga
Iš esmės bet kokia frazė, apibūdinanti konkrečią situaciją yra naudojama nusakyti tiesos „mirtingumą“ (laikinumą) bei parodyti, jog kiekvienas iš mūsų gali remtis savais argumentais.
Paradoksalu, bet vokiečių filosofo Friedrich Nietzsche frazė apie tiesų ir realijų interpretavimo galimybę pateko į tam tikrus interpretacinius spąstus, mat jis siekė ne reliatyvizuoti tiesos sampratą, o patvirtinti, jog kai kas nors nutinka, žmonės randa įvairias įvykio puses.
Įdomu tai, jog prancūzų filosofas Michelis Foucault taip pat palaiko F. Nietzsche teoriją, bet prideda ir savo „prekės ženklą“: galią.
Pasak M. Foucault, yra daugybė faktų interpretacijų, tačiau valdžia, kaip žinia, yra labiausiai atsakinga už savo aiškinimo (savo tiesos) primetimą ir totalizavimą.
Žinoma, kai mes įsivaizduojame valdžią, turbūt dažnai pagalvojame apie ponus su brangiais kostiumais, sėdinčius prie stalo ir galvojančius: „ką dabar sutvarkyti?“. Tačiau, anot minėto filosofo, galia yra tiesiog gebėjimas savo interpretaciją laikyti bendra tiesa, nors tai, akivaizdu, neretai būna mažų mažiausiai klaidinga. (Tai gali būti pilietės iš socialinio tinklo nuomonė, bet kokio ženklo ir ideologijos politikės, verslininkės ar net kaimynės, kuri kaimynystėje paleidžia gandą ir įtvirtina tai kaip nenuginčijamą faktą, – taip ir gimsta „posttiesos“ samprata.)
Taigi, tiesa nėra gerovės matas; tai neretu atveju paskleistų paskalų atmaina.
Tiesą suvokiame skirtingai
Visų pirma, visos teorijos iš dalies yra teisingos, kadangi tiesa kaip sąvoka pati savaime yra plati, būdama visų interpretacijų, faktų, praeities ir dabarties suma. Visgi gali kilti klausimas, ką praeitis turi bendro su dabarties tiesa.
Egzistencialisto filosofo Jeano Paulo Sartre citata tai gerai paaiškina: „Mes nesame molio luitai; svarbu ne tai, ką žmonės iš mūsų daro, o tai, ką mes patys darome iš to, ką jie padarė iš mūsų“.
Kitais žodžiais tariant, dabarties negalima atskirti nuo praeities, nes mes esame jos pasekmė. Tuo tarpu nesuprantant praeities neįmanoma suprasti dabarties.
Kad būtų aiškiau, galime įsivaizduoti tiesos sąvoką kaip svogūną.
Svogūnai yra daržovės, sudarytos iš kelių sluoksnių, dengiančių šerdį. Jei padarytume paralelę, esmė būtų konkretus faktas: pavyzdžiui, avarija gatvės kampe. Jį dengiantis sluoksnis būtų tos avarijos liudininkų ir veikėjų vizija. Kitas sluoksnis būtų dalyvaujančiųjų praeitis. Ir taip sluoksniai persidengia, vis labiau toldami nuo paties įvykio.
Akivaizdu, jog neišvengiamai – vienaip ar kitaip – visi sluoksniai yra susiję su mūsų analizuojamu faktu. Na, o tiesa yra tas interpretacijų ir makropožiūrių rinkinys, leidžiantis susidaryti visuotinį ir išsamų visų faktų vaizdą – iškraipytą, pernelyg tiesmuką, sueižėjusį ar smarkiai susiaurėjusį.
Mūsų tikėjimas – esminis dalykas gyvenime
Ispanų filosofas José Ortega y Gassetas savo veikale „Šiuolaikinė tema“ paaiškina, kodėl svarbu tikėti:
„Gyvenimas be tiesos nenugyvenamas. Tokiu būdu egzistuoja tiesa, kuri yra abipusė su žmogumi. Be žmogaus nėra tiesos, ir atvirkščiai, be tiesos nėra žmogaus. Žmogų galima apibrėžti kaip būtybę, kuriai reikia tiesos, ir, tuo pačiu, tiesa yra vienintelis dalykas, kurio žmogui iš esmės reikia, – tai jo vienintelis besąlyginis poreikis“.
Dėl to tiesos samprata tampa utopija. Ir visgi, kas yra utopija?
Urugvajaus žurnalistas ir rašytojas Eduardo Galeano tai išskirtinai paaiškina perfrazuodamas pastarąjį:
„Utopija yra horizonte. Aš einu dešimt žingsnių, o ji nueina į šoną dar dešimt žingsnių. Tad kam skirta utopija? Ji skirta tam, jog suteiktų mums priežastį nenuilstamai vaikščioti“ (paskui tiesą, netiesą ar skleidžiamus gandus).
