Pandemija nusinešė 7 mln. gyvybių: ar televizija mus apgauna?

Karas – „priešgyniavimo“ rezultatas

Rusijos karas Ukrainoje nusinešė tūkstančius gyvybių, milijonai žmonių buvo priversti palikti namus, o branduolinio karo grėsmė tik sustiprino baimę. Klimato kaita, be kita ko, jau dabar niokoja ekosistemas ir bendruomenes ir, jeigu nebus imtasi skubių veiksmų, gresia dar didesni nuostoliai.

Į statinę įpilkime dar truputį deguto: lyg to dar būtų negana, rasinė, etninė bei lyčių neteisybė ir toliau kankina marginalizuotas gyventojų grupes, kol dalis valstybių bėga nuo ginklų, įtakojusių daugybę mirčių. Nesakau, jog slėptis kosmose – vienintelė išeitis, tačiau mėsmalės kvapas baigia užgniaužti bet kokį norą.

Minėti iššūkiai, kaip žinome, pradėjo kilti į viešumą po gilaus socialinio susiskaldymo ir politinės poliarizacijos ekonominio netikrumo fone po to, kai pasaulinė pandemija nusinešė beveik 7 mln. gyvybių ir milijonams žmonių sukėlė didelių psichinių bei fizinių sunkumų. Vėlgi, kai prie šių pasaulinių iššūkių prisideda dar ir asmeniniai, nevilties šaknys pradeda kerotis net ir Simpsonų šeimos šuns būdoje. 

Koja kojon, pesimizmas tapo dažno šiuolaikinio žmogaus šešėliu.

Tai liudija kai kurie tyrimai, rodantys, kad amerikiečiai, žengdami į 2023 m., yra „daugiausia pesimistiškai nusiteikę“^[1]. Greičiausiai skambės sarkastiškai, tačiau pesimizmas iš esmės yra vienintelis dalykas, dėl kurio amerikiečiai ir daugelis kitų tautų gali sutarti.

Puikiai žinome, jog skųstis mums patinka labiau nei džiaugtis. Vis dėlto, kai pesimizmas tampa lęšiu, per kurį matome pasaulį, tai sukelia neviltį, kuri yra alinanti ir pavojinga. Rezultatas – dar didesnė neviltis ir nenoras gyventi (arba noras nepaliaujamai kariauti).

Padėtis politikoje – dar blogesnė

Įtakingas Afrikos vyskupas, teologas ir filosofas, gyvenęs Romos imperijoje V a. pabaigoje, Augustinas buvo apibūdinamas kaip vienas didžiųjų Vakarų „pesimistų“.

Visuose savo raštuose šis atkreipia dėmesį į tai, kaip puikybė ir pernelyg didelė savimeilė gali paskatinti šlovės troškimą, kurio įkandin eina dominavimas, – visa tai skirta tam, kad įrodyti savo pranašumą ir išlaikyti galią.

Toks peizažas – nieko naujo. 

Šį reiškinį galime regėti ir valdžioje, ir Lietuvos spaudos kioskelyje, – ten, kur glūdi skirtingų pareigybių palaikai, slepiasi ir vargstanti pelė bei mobinge paskendusi priešistorė^[2].

Knygoje „Dievo miestas“ Augustinas aptarė puikybės ir dominavimo padarinius kiekvieno iš mūsų gyvenime, pastebėdamas, jog net tarp artimiausių šeimos narių ir draugų pernelyg dažnai pasitaiko nesąžiningumo, išdavysčių bei žiaurumo^[3]. Padėtis politikoje, tiesa, dar blogesnė.

Juokas pro ašaras, bet jeigu net namuose nėra saugumo nuo įprastų blogybių, kurios ištinka žmonių giminę, kaip tada su pasekmėmis nuo ryto iki sutemos judančiame mieste?

Iš esmės, kuo didesnis miestas, tuo labiau jo forumas pilnas civilinių bylų ir baudžiamųjų procesų. Net kai miestuose nevyksta jokie pilietiniai karai, jis niekada nebūna laisvas nuo kraujo praliejimo pavojaus. Ir tie, kurie stebi šiuolaikinę politiką – nuo invazijų iki sukilimų ir kaltinimų – turi galimybę visa tai „pažinti“.

Atsižvelgiant į tai, kaip šlovės ir dominavimo troškimas gali sutrukdyti siekti visuotinių tikslų, tenka pripažinti, jog viltis – tai natūralus jausmas, tačiau dažnai klaidinantis. (Duok durniui viltį ir dar kartą įvyks smegenų sutrenkimas.)

Tam tikrais atvejais optimizmas yra gerai, bet informacijos sklaidos amžiuje būtina mokėti atsirinkti, nenorint patapti romėnų gladiatoriais, kuriems lemta mirti arenoje – ieškant būdų prigesti, bet ne išsigelbėti.

Be saiko naudodami smurtinę jėgą mes įprantame – prie skausmo ir nevilties

Svarstydami apie iššūkius, su kuriais susiduriame, daugelis iš mūsų esame linkę pasiduoto nevilčiai. Ir tai skirtingai veikia konkrečius vaidmenis ir socialinę padėtį užimančius žmones. 

Pavyzdžiui, turintieji galią ir privilegijas, yra labiau gundomi prielaidomis, klaidingai manydami, jog jie gali naudotis savo galia ar privilegijomis siekdami savo tikslų – be jokių apribojimų ar suvaržymų.

Kaip 1967 m. sakė vilties pranašas Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis: „Šiandienos neviltis yra prastas kaltas rytojaus teisingumui iškalti^[4].“

Tiems, kurie nemiega, aiškėja: pasitelkiant retoriką, galima nesunkiai formuoti norimos auditorijos viltis ir nuomonę – svarbiausia, jog kampanija „paeitų“ (kad nusipirktume dar vieną nereikalingą „bliūdą“ ar, nesibaigiančio karo fone, leistume duoti savo sūnui į „dūdą“).

Nieko padaryti (galbūt) negalime: žemiškąjį gyvenimą veikia viskas – pradedant ligomis ir neramumais, baigiant apgaulėmis, „antidepresinėmis“ kapsulėmis ir karais. Nesikuklinsiu: tai taip apgailėtina, kad jaučiuosi esanti pragare žemėje. 

Nūdienos padrąsinimo kultūra iš tiesų atrodo taip, it kasdienė propagandinių žinių bomba klausytojus nuveda į pragarą, bet, žiūrėk, ir vėl iš jo išveda. 

Pagrindinė mūsų kaip subtiliųjų socialinių kritikų užduotis (nenorint sliuogti nuo pagalbos rankos tiesiai ant lūžtančios šakos) – suprasti, kad esame pavojuje. Kitaip sakant, visada gali ir turi būti geriau; ne tik tada, kai diagnozuojamas minimalios algos puskepaliui duonos paaugimas – nebūkite cinikai.

Tarkime, nepaisant beveik visuotinio mokslininkų sutarimo, kad vyksta žmogaus sukelta klimato kaita, daugelis žmonių nėra motyvuoti spręsti šią problemą, manydami, jog jos padariniai ateityje nebus tokie blogi arba kad atsiras naujos technologijos, padėsiančios ją sušvelninti. Šiuo atveju (ir daugeliu kitų), raginimai „pajungti“ viltį – absoliučiai nerealistiški; gyvenimo kokybė ar standartas, visų pirma, priklauso nuo mūsų pačių – asmeninių pasirinkimų, prioritetų, poreikių bei realių gebėjimų, o ne nuo valdžios, politikų, uošvių ar parapijos klebono.