Realus skendimas smarkiai skiriasi nuo holivudinio
Nors veikiausiai daugelis nors sykį matėme filmą, kuriame užfiksuota skendimo scena, tačiau ji vargiai gali būti sulyginama su skendimu realybėje. Skęstant dažniausiai neišgirsite garsių klyksmų, mat tai tėra tik vienas iš dažniausių su skendimo požymiais susijusių mitų. Neįgudusiomis akimis galite net nesuprasti, kad netoliese esančiam žmogui reikalinga skubi pagalba. Tad kaip atpažinti skęstantį, kaip jam pagelbėti ir ką daryti, jei į tokią padėtį pakliūsite patys?
Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, jog itin paprasta nesuvokti, kad vyksta nelaimė. Mitas, jog žmonės nuskęsta tik tada, kai šalia nėra kitų asmenų. Štai vienas tėtis pasakoja, jog dukra skendo šalia jo, nutolusi vos per kelis metrus, tačiau vyras nesuprato, kas vyksta net tada, kai gelbėtojas puolė į vandenį.
Gelbėtojas nėrė nuo tilto, net nespėjęs nusirengti ir greitai nuplaukė, nepaleisdamas iš akių mergaitės. Tuo tarpu poilsiautojai, plūduriuojantys tarp paplūdimio ir laivo, žaidė, taškydami vienas kitą vandeniu bei karts nuo karto surėkdami. Jiems vanduo tebuvo iki kaklo, tad pamatę, kaip šeimos pusėn greitai plaukia gelbėtojas, sutuoktiniai net kiek susierzino ir mostelėdami sušuko, kad jiems viskas gerai.
Tačiau gelbėtojas nesustojo ir praplaukęs pro sutuoktinių porą atsidūrė prie jų devynmetės dukros. Nors mergaitė buvo už vos trijų metrų, tėvai nesuprato, jog ji skęsta. Jei ne įgudusi krante buvusio plaukiko akis, toks pasiplaukiojimas galėjo baigtis mažametės mirtimi. Mat nors mergaitė su ašaromis rėkė „Tėti!“, ji iš tiesų neišleido nė garso.
Apskritai, tik retais atvejais skęstantįjį lydi garsus pagalbos šauksmas.Tad tam, kad tokie baisūs scenarijai netaptų realybe, būtina žinoti, kaip atrodo skęstantis žmogus ir ką reikėtų daryti, pastebėjus nelaimę. Deja, holivudiniai filmai smarkiai skiriasi nuo realaus gyvenimo, tad pasikliauti juose rodomais vaizdais tikrai negalima.
Skęstant dažniausiai nebūna jokio mojavimo, taškymosi ir garsaus pagalbos šauksmo
Dr. Francesco Pia[ref-1], žinomas amerikiečių gelbėtojas, tyrinėjantis šią sritį ir padedantis apmokyti žmones kaip gelbėti skęstančiuosius, yra sakęs, kad panardinti į vandenį žmonės elgiasi instinktyviai, nes bando išvengti uždusimo. Instinktyvus atsakas į skendimą nėra kupinas karštligiško mojavimo, taškymosi ir skardaus pagalbos šauksmo.
Šis procesas yra tylus ir ne taip lengvai pastebimas, kaip dauguma įsivaizduoja. Tą puikiai įrodo ir statistika, nes tarp vaikų iki 15 metų amžiaus skendimas yra antra pagal dažnumą mirties priežastis, nusileidžianti tik eismo įvykiams. Kas antras vaikas nuskęsta ne didesniu nei 20 metrų atstumu nutolę nuo savo tėvų ar kitų suaugusiųjų. Dar baisiau – dalis tėvų tiesiogiai stebi skęstantį vaiką ir net nesuvokia, kas vyksta.
Skęstant žmogus instinktyviai stengiasi įkvėpti oro ir/ar jį sulaikyti. Žmonės dažniausiai nekviečia pagalbos, nes kvėpavimas tampa svarbiausiu darbu, kuriam ir yra sukurta kvėpavimo sistema.
Kalbėjimas tėra antrinė funkcija ir tam, kad ja pavyktų naudotis, pirmiausia būtina atkurti kvėpavimą. Tačiau skęstančiojo burna vis atsiduria po vandeniu ir išnyra į paviršių, tad nelaimės ištiktas žmogus nespėja atlikti kelių užduočių. Geriausiu atveju, vėl trumpam išnirus iš vandens, pavyksta tik greitai iškvėpti ir įkvėpti, o tada ir vėl atsiduriama po vandeniu. Būtent todėl pagalbos šauksmą išgirsite tik retais atvejais, pavyzdžiui, jei žmogus rado į ką įsikibti ir plūduriuoja paviršiuje ilgesnį laiko tarpą.
Be to, dažnu atveju skęstantysis nemojuoja rankomis.
Dr. F. Pia tikina, jog ir čia suveikia instinktai: žmogus tiesia rankas į šonus, nes bando nustumti vandenį ir tokie judesiai skęstančiam asmeniui padeda išnirti į paviršių. Dažniausiai instinktų valdomi žmonės negeba valdyti rankų judesių ir tiesiog bando išsilaikyti vandens paviršiuje, vietoj to, kad mojuotų rankomis ar artėtų link kranto. Dr. F. Pia sako:[ref-2]
„Mitas nr. 2 – kad skęstantis žmogus gali mojuoti [rankomis] prašydamas pagalbos. Jie negali, nes norint pakelti ranką, kai esate virš galvos [panirę] vandenyje, reiškia, kad privalote turėti plaukimo ar plūduriavimo įgūdžius. O jei skęstate, jau pagal apibrėžimą neturite tokio įgūdžio.“
Žinoma, tai nereiškia, jog išvydus įnirtingai mojuojantį rankomis ir pagalbos besišaukiantį žmogų, jis tiesiog jus apgaudinėja. Tai greičiausiai yra panikos priepuolis arba asmuo kažkaip sugebėjo įveikti savo instinktus.
Patarimai, kaip sumažinti nelaimės tikimybę ir kaip atpažinti skęstantį žmogų
Deja, kiekvienais metais yra fiksuojama ne viena ir ne dvi žmonių mirtys, šiems nuskendus vandens telkiniuose. Remiantis statistikos duomenimis, vien Lietuvoje per metus nuskęsta maždaug 132 žmonės. Iš jų maždaug 6 būna vaikai.[ref-3]
Tam, kad būtų sumažinta nelaimės tikimybė, būtina prisiminti ir visada laikytis saugumo taisyklių tiek baseine, tiek ir prie vandens telkinių. O jos gan paprastos:
- reikia vengti pavojingų vietų, kuriose galima netikėtai įkristi į vandenį: skardžių, molo, prieplaukų ir pan.,
- negalima prie vandens telkinio be jokios priežiūros palikti mažamečių vaikų,
- svarbu nesimaudyti pavartojus alkoholinių gėrimų ar ką tik pavalgius,
- maudynėms reikėtų rinktis tokias vietas, kur aplinkui būtų kitų žmonių, galinčių padėti nelaimės atveju,
- net ir turint puikius plaukimo įgūdžius, svarbu neplaukti už pažymėtų plūdurų,
- perkaitimo atveju į vandenį reikėtų lipti lėtai, niekur neskubant,
- nerekomenduojama šokinėti nuo tiltelio, kadangi galima susižeisti į vandens telkinio dugną,
- plaukiant valtimi negalima išdykauti ir siūbuoti,
- reikėtų vengti plaukiojimo ant pripučiamų daiktų, ypač jūroje.
Jei visgi nelaimės nepavyktų išvengti ir pajustumėte, jog skęstate, svarbiausia pasistengti įkvėpti kuo daugiau oro ir intensyviai mojuoti rankomis, nes taip pavyks atkreipti net ir ne tokių akylų aplinkinių dėmesį. Deja, veikiant instinktams gali nepavykti mojuoti rankomis, tačiau svarbu bent jau pasistengti įkvėpti oro.
Be to, reikėtų apsidairyti aplinkui, nes netoliese gali pasitaikyti plūduriuojančių daiktų, į kuriuos įsikibus pavyktų pailsėti. Net žinant, jog krante yra kitų žmonių, svarbu stengtis iš paskutiniųjų pasiekti krantą, nes, deja, nėra jokios garantijos, jog kiti poilsiautojai tikrai pastebės skęstantįjį ir/ar galės jam padėti.
O atpažinti, jog pagalbos reikia kitam žmogui, gali pasirodyti kur kas sudėtingiau. Tačiau dr. F. Pia tikina, jog svarbiausi požymiai yra tyla ir tuščias žvilgsnis. Jeigu už borto iškritęs žmogus iš pirmo žvilgsnio atrodo ramus, tačiau jo paklausus, ar viskas gerai, šis nieko neatsako ir tik žiūri stiklinėmis, tuščiomis akimis, veikiausiai turite vos pusę minutės ištraukti auką iš vandens. Tas pats galioja ir su vaikais – juk žaisdami vandenyje jie krykštauja ir skleidžia kitus garsus. Tad staiga įsivyravus tylai reikėtų juos traukti iš vandens ir išsiaiškinti, ar tikrai nieko nenutiko. Dar keli skęstančiojo požymiai, kuriais dalinasi mitus norintis išsklaidyti specialistas yra šie:
- skęstant nukentėjusio galva gali būti panardinta po vandeniu, o pačiame jo paviršiuje matytis tik burna,
- dažnai nelaimės ištiktas žmogus atmeta galvą atgal, jo burna būna pravira,
- skęstančio asmens akys būna stiklinės, tuščios, nesusifokusuoja arba išvis užmerktos,
- kaktą ir akis gali dengti plaukai,
- dažnai auka kvėpuoja greitai, paviršutiniškai, vis gaudant orą,
- nukentėjusysis laikosi vandenyje vertikalioje padėtyje, jis nejudina kojų,
- dažnu atveju galima stebėti, jog asmuo bando plaukti tam tikra kryptimi, bet jam nepavyksta, arba nesėkmingai bando apsiversti ant nugaros,
- gali atrodyti, lyg žmogus liptų virvinėmis kopėčiomis.
Įsidėmėjus šiuos požymius turėtų būti lengviau atpažinti žmogų, kuriam reikia pagalbos, o tuomet apie tai pranešti šalia budintiems gelbėtojams arba pačiam pulti į vandenį. Tiesa, antruoju atveju reikėtų įvertinti ir savo plaukimo bei fizinio pasirengimo lygį.
