Šiame tekste informacija yra skirta asmenims, ne jaunesniems nei 18 metų amžiaus. Skaitydami šį tekstą Jūs patvirtinate, kad esate ne jaunesni ir prisiimate visą atsakomybę už šios informacijos poveikį.
Giminės susitikimuose buvo vaišinama medaus pyragais ir moterų krūtimis
Lovos reikaluose „pasistūmėjome“ ne taip ir toli: kaip ir dabar, taip ir senais laikais orgijos (grupinis seksas) vis dar primena graikų ir romėnų antikos pasaulį, kur daugiau mažiau jaudinančiuose filmuose vaizduojami ištvirkę imperatoriai ir prieš kelerius merus restauruotoje Utenos stotyje „transliuojančios“ plaštakės. Šiandien šis terminas taip pat vartojamas įvairiems ekscesams išreikšti. Taip, mums orgija vis dar reiškia didžiausią kūno malonumų šventę, ypač dabar, kai nebėra jokių moralinių suvaržymų. Tačiau kaip viskas atrodė anuomet?
Žodis „orgia“, kaip žinia, yra kilęs iš graikų kalbos[1]. Praeityje tai reiškė apeigas, kurios buvo atliekamos dievų, pavyzdžiui, Dioniso, kurio kultas šlovina gamtos atsinaujinimą, garbei. Betarpiškai susijęs su vadinamaisiais mistiniais kultais, t. y. tokiais, kuriuose dalyvauja tik įšventintieji vyrai ir moterys, procesas prisaikdindavo neatskleisti ten vykstančių pikantiškų detalių bei intymių tarpukojį kutenančių paslapčių.
Vėlgi, mažai žinoma, jog įkarščio metu prieš akis būdavo mojuojama įvairiais seksualinio pavidalo daiktais, veiksmą pagražinant ekstazės ir smurto apraiškomis, kuriomis buvo trokštama pasiekti kolektyvinio apsvaigimo būseną[2]. Tik po 1800 m., XIX a., ypač prancūzų literatūroje, visa tai įgavo konkrečių grupinių seksualinių apeigų, dažniausiai susijusių su alkoholio ir maisto pertekliumi, reikšmę, kuri buvo apibūdinama kaip naktinė šventė, pilną nuogų moterų, gražių kaip Venera.
Kaip jau žinome, intymus bendravimas grupėse – anaiptol ne šiuolaikinis išradimas.
Banketai, kuriuose susipina gastronomija ir erotiniai malonumai žinomi ir klasikiniuose tekstuose, kuriuose minima, jog pasiduoti gėdingiausioms ydoms nevalia, ypatingai po (vilkint) kilmingojo apsiaustu.
Fleitininkės buvo atsakingos už oralinį seksą
Fleitininkės ir kitos nuotykių trokštančios moterys buvo itin paklausios.
Iš tiesų, pavyzdžiui, fleitininkės orgijose užėmė ne tik menininkių poziciją dėl savo muzikinio talento, bet ir atliko jaunų prostitučių, pasirengusių patenkinti visus vakarienės dalyvių seksualinius poreikius, vaidmenį.
Dėmesys IV a. pr. m. e. buvo atkreipiamas ir į kurtizanių rinkimą bei pamėgtos labai brangios žuvies kainą, šiuos du aspektus sulyginant su „ištvirkimu“. Taip vyko todėl, jog buvo manyta, kad tik kvailiai gali švaistyti gautą pelną prostitutėms ir žuviai. Dviguba dozė gobšumo, kitaip sakant – ir mėsiška, ir kūniška[3].
Kalbant apie Romos ištvirkėlius, Romėnų istorikai mėgo atskleisti detales apie prabangias puotas, kuriose buvo derinamas seksas ir maistas.
89-80 m. pr. m. e. tironas Sylla buvo pirmasis Romos politinis lyderis, surengęs erotinius išgertuvių vakarėlius, kuriuose per naktis linksmindavosi su komikais, aktoriais, muzikantais bei pantomimos artistais. Šią idėją pastarasis, kaip manoma, perėmė iš Graikijos Rytų, kur vykdė karinę kampaniją. Kai kurie archyvai taip pat atskleidžia, kad prostitutės taip nerdavosi iš kailio, kad savo įgūdžius tobulindavo pantomimos mene, kuris neva prisidėjo prie profesionalesnių raitymosi aplink vyrus, stulpus ar stalo koją, judesių, imituojant lytinį aktą.
Ištvirkusio elito archetipas tuo metu buvo gana statiškas: įžūlių pornografinių spektaklių rengimas bei jaunų aktorių samdymas tam, kad pastarieji atliktų precedento neturinčius genitalijų mosikavimo prieš akis šokius, galima manyti, pranoko pačią slapčiausią seksisto fantaziją. Ir tai dar ne viskas.
Buvo „drąsuolių“, kurie svečių akivaizdoje miegodavo su savo seserimis, išryškindami ir kitą liguistą tendenciją.
Sėsdamos nuogos ant žirgo, žmonos priverstinai prisidėdavo prie savo vyrų keistenybių, ir buvo nepelnytai vadinamos „pasinėrusiomis į paleistuvystę ir ištvirkimą“. Laisvių nedaug, tačiau veiksmo – ant kiekvieno kampo – nuo krūtų spenelių segtukų iki pešamų „dviskiemenio“ plaukiukų.
Akivaizdu, jog per šias ilgas puotas reikėjo patenkinti visus pojūčius. Ir tai apėmė ne tik maistą ir muziką, bet ir lanksčių kūnų simfoniją, į kurią buvo galima žiūrėti iki sutemų, kol vergai rūpindavosi atmosfera, prisotinta aromatingų kvepalų. Kada malonumai virto kančia?
Kol vieni lietė kūnus ir šnopavo partneriui į pažastį, kiti nuėjo daug „toliau“: per imperatoriaus Elagabalo puotą apie 220 m. po Kr. dalis svečių buvo uždusinti, negalėdami išsivaduoti. Be abejonės, Romos imperijos laikais tokie pokyliai buvo ne ką labiau įprasti nei šiandien. Tačiau net ir čia egzistuoja moralinis tikslas: užuot smerkus „ištvirkimą“ vardan nuosaikumo ir santūrumo, užpakalio ant veido ir antrankių ant gležnų blauzdų nutarta vengti.
Kunigai – pedofilai, dukterėčios – dėdžių seksualinių poreikių tenkintojos
Grupinio sekso meniu anuomet buvo ypatingas: gobšumas atsispindėjo ne tik vaišėmis nukrautuose ir vergams nepasiekiamuose staluose, bet ir užsakomuosiuose dukterėčių pasirodymuose.
Vėlgi, nors laužydama klasikinius tekstus, didžiulė senų laikų orgijų scena neduoda aiškaus moralinio įvertinimo, galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl reakcijos yra labai skirtingos: priešininkai vadina grupinį seksą skandalingu ir nevertu dėmesio reikalu, o gerbėjai skatina mažų mažiausiai patirti vizualinę orgiją; nes vieniems gyvenimas pernelyg trumpas, o kitiems savigarba atrodo per daug gležna.
