<h2>Japonų tragedija, apie kurią patogiai nutylima</h2>
<p>Karo metu fiksuojama daugybė nusikaltimų žmoniškumui: civilių žudymai ir kankinimai, prievartavimai, tautų persekiojimai ir specialūs naikinimai. Jeigu apie dalį nusikaltimų kalbama daug ir apie juos nuo vaikystės mokomės iš istorijos vadovėlių, apie kitus – patogiai nutylima.</p>
<p>Vienas iš tokių įvykių yra ir Antrojo pasaulinio karo metu JAV valdžios sukurtos internavimo stovyklos, į kurias buvo uždaryti nekalti japonai ir net amerikiečiai, turintys japoniškų šaknų. </p>
<blockquote>
<p>Japonų internuotųjų stovyklas Antrojo pasaulinio karo metais įsteigė pats prezidentas Franklinas D. Ruzveltas savo dabar jau liūdnai pagarsėjusiu vykdomuoju įsakymu Nr. 9066. 1942–1945 m[1].</p>
</blockquote>
<p>JAV vyriausybė vykdė politiką, pagal kurią japonų kilmės asmenys, įskaitant taip pat ir JAV piliečius, buvo kalinami šiose izoliuotose stovyklose.</p>
<p>Tokį žiaurų ir protu sunkiai suvokiamą žingsnį amerikiečiai žengė atsakydami į Perl Harboro ataką[3] ir po jos įsiplieskusį konfliktą, kuris galiausiai privedė JAV prie sprendimo panaudoti branduolinius ginklus Japonijos miestuose. </p>
<blockquote>
<p>Dabar internuotosios stovyklos yra laikomas vienu žiauriausių XX a. Amerikos pilietinių teisių pažeidimų.</p>
</blockquote>
<p>Kalifornijoje, Vašingtone ir Oregone – valstijose, kuriose gyveno daug japonų kilmės amerikiečių, buvo sukurtos ištisos karinės zonos.</p>
<p>Tuomet F. D. Ruzvelto vykdomuoju įsaku japonų kilmės amerikiečiai buvo priverstinai iškeldinami iš savo namų, buvo išskiriamos ištisos giminės ir šeimos. Manoma, kad ši JAV politika paveikė maždaug 120 000 žmonių gyvenimus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/museums-victoria-pn1kbdhgf1m-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>F. D. Ruzvelto įsakas pakeitė istoriją</h2>
<p>Netrukus po kruvinų 1941 m. gruodžio 7 d. įvykių Kongrese kalbėjęs prezidentas F. D. Ruzveltas pareiškė, kad Perl Harboro ataka[3] „istorijoje liks neišdildoma".</p>
<p>Jau tuomet buvo aišku, kad JAV ruošia Japonijai milžinišką atsaką, tačiau šalies viduje buvo baiminamasi dėl nacionalinių neramumų, kuriuos išprovokuoti tariamai galėjo būtent japonai arba japonų kilmės amerikiečiai.</p>
<blockquote>
<p>Praėjus vos dviem mėnesiams po Perl Harboro atakos, 1942 m. vasarį, prezidentas F. D. Ruzveltas, kaip vyriausiasis kariuomenės vadas, išleido vykdomąjį įsakymą Nr. 9066, pagal kurį visi japonų kilmės amerikiečiai buvo sulaikyti.</p>
</blockquote>
<p>Šiuo įsaku kariuomenės vadai buvo įgalioti evakuoti visus asmenis, kurie galėjo kelto grėsmę nacionaliniam saugumui. Jie iš savo namų Vakarų pakrantėje turėjo būti perkelti į laikinus „perkėlimo centrus", esančius šalies gilumoje.</p>
<p>Tuo metu JAV žemyninėje dalyje, daugiausia Ramiojo vandenyno pakrantėje, gyveno apie 120 000 japonų kilmės žmonių. Maždaug du trečdaliai jų buvo pilnateisiai JAV piliečiai, gimę ir užaugę Amerikoje[4]. Nepaisant to, staiga, jie tapo nepageidaujami ir net pavojingi.</p>
<p>Kitaip sakant, jie tapo atpirkimo avinėliu <em>–</em> po Perl Harboro atakos visuomenėje buvo kilusi pasipriešinimo banga, tad tai vertė valdžią kažko imtis. O patogiausia tuomet buvo prisidengiant saugumo sumetimais nepageidaujamą visuomenės dalį tiesiog atskirti ir sulaikyti. </p>
<p>Tai reiškė, kad beveik visi japonų kilmės amerikiečiai buvo priversti palikti savo namus, turtą, kartais net šeimas ir persikelti gyventi į stovyklas.</p>
<p>Šeimoms buvo duotos tik kelios dienos, per kurias jos turėjo susikrauti visą savo turtą ir atvykti į laikinus centrus, kur jos buvo laikomos tol, kol didesni perkėlimo centrai bus pasirengę priimti daugiau žmonių.</p>
<blockquote>
<p>Dalies žmonių turtas buvo areštuotas ir nusavintas, o tai reiškė, kad žmonės negalėjo būti užtikrinti dėl ateities, baiminosi, kad paleisti iš stovyklų neturės savo namų ir taps benamiais. </p>
</blockquote>
<p>Šeimos paprastai nebūdavo atskiriamos, nors pasitaikydavo atvejų, kai asmenys, įkalinti už „maištą" ar kitus nusikaltimus, būdavo laikomi atskirai nuo savo šeimų ir net mažamečių vaikų. Tačiau japonai ar japonų kilmės amerikiečiai net ir neatskirti nuo šeimų, bet sulaikyti ir sugrūsti į stovyklas, prarasdavo savo tapatybės jausmą[5].</p>
<p>Be to, gyvenimo sąlygos šiose stovyklose būdavo siaubingos. Dažnu atveju šeimos būdavo apgyvendinamos arklidėse ar kitose lauko patalpose be patogumų ar net būtiniausius žmogaus poreikius patenkinančių sąlygų. </p>
<p>Padėtis nuolatiniuose perkėlimo centruose būdavo ne ką geresnė. Šiose 10 stovyklų, veikusių daugiausia Vakaruose, evakuotiems asmenims apgyvendinti buvo pastatyti kariuomenės stiliaus barakai. Jie menkai saugojo nuo didelio karščio ar šalčio.</p>
<p>Nors gyventojams stovyklose nereikėdavo dirbti, sargybos bokštai ir spygliuotos vielos tvoros neleisdavo jiems laisvai judėti, tad gyvenimas buvo suvaržytas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/casey-horner-f8oxc03n-ou-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Nuoskauda jaučiama iki pat šių dienų</h2>
<blockquote>
<p>Tokio gyvenimo ir valdžios sprendimų nuoskaudos liko iki šių dienų. Daugelį stovyklų gyventojų, ypač tuos, kurie buvo Amerikos piliečiai, labai įžeidė akivaizdus valdžios įtarimas, kad jie vis dar gali būti lojalūs Japonijai. </p>
</blockquote>
<p>Tik 1944 m. gruodžio mėnesį prezidento F. D. Ruzvelto administracija paskelbė, kad japonų ir japonų-amerikiečių perkėlimo į karines stovyklas „būtinybės“ laikotarpis baigėsi. Tuomet pareigūnai pradėjo leisti japonų kilmės amerikiečiams grįžti namo.</p>
<p>Prabėgus daugiau nei trims dešimtmečiams, 1976 m., prezidentas Džeraldas Fordas oficialiai atsiprašė internuotųjų. Jis sakė, kad jų įkalinimas buvo „kliūtis pagrindiniams Amerikos principams".</p>
<p>1988 m. JAV Kongresas leido išmokėti kompensacijas anuomet neteisėtai įkalintiems piliečiams.</p>
<blockquote>
<p>Dabar šis tamsus JAV periodas yra laikomas didele gėda ir pavyzdžiu, kaip totalitarizmas ir militarizmas gali visiškai paminti bet kokias žmogaus ir piliečių teisių nuostatas[6]. </p>
</blockquote>
<h2>JAV iš skaudžių istorijos įvykių nepasimoko</h2>
<p>Tačiau JAV iš skaudžių istorijos įvykių nepasimoko. Daugelis pastebi, kad tuometė japonų kilmės amerikiečių sulaikymo politika ir šeimų atskyrimas yra ypač panaši į tą, kurią taikė prezidentas Donaldas Trumpas su iš Meksikos atvykusiais imigrantais ir jų šeimomis.</p>
<p>Tuomet vaikai buvo atskiriami nuo tėvų, o dalis jų ir dabar nėra atradę savo artimųjų.</p>
<p>Skelbiama, kad iš daugiau nei 5 000 vaikų, kurie, kaip teigiama teismo dokumentuose, buvo atskirti nuo tėvų pagal nulinės tolerancijos politiką, apie 180 dar nėra sugrįžę pas savo tėvus ar globėjus[7].</p>
<p>Daugelis jų tėvų buvo išsiųsti iš Jungtinių Valstijų, o vaikai yra patekę į globos įstaigas ar į globėjų namus, kiti – atsidūrė pas giminaičius, kurių niekada anksčiau nėra matę.</p>
<p>Amerikos pilietinių laisvių sąjungos teisininkai mano, kad tėvams dar nesugrąžintų vaikų skaičius yra daug didesnis nei iš tiesų skelbiama.</p>
