Į gatves išeina net įprastai taikiai nusiteikę kanadiečiai
Politinė įtampa, užtikrintumo dėl finansinės gerovės stoka, pervargimas po ilgo pandeminio uždarymo ar tiesiog nusivylimas vietos valdžia – šie ar kiti veiksniai tūkstančius skirtingų valstybių piliečių išveja į gatves reikšti nepasitenkinimo ir kritikos.
O šiuo metu protestų netrūksta nei valstybėse, kur neramumai yra įprasti, nei tose, kur piliečiai protesto teisės griebiasi tik pačiu blogiausiu atveju. Būtent pastarųjų kategorijai galima priskirti ir Kanadą, kurios daugiau nei šimtas tūkstančių darbuotojų jau kelias savaites tęsia masinį streiką.
Daugiau kaip 155 000 Kanados viešojo sektoriaus darbuotojų apie istorinį streiką pranešė po nesėkmingų derybų su šalies federaline vyriausybe. Derybų metu buvo siekiama susitarti dėl geresnio darbo užmokesčio, socialinės lygybės ir įtraukties programų (DEI) išplėtimo.
Kanados viešųjų paslaugų aljansas (PSAC), profesinė sąjunga, atstovaujanti daugiau kaip 230 000 darbuotojų visose Kanados provincijose, diskusijų su valdžia metu reikalavo ir 13,5 proc. padidinti darbuotojų atlyginimus. Vis dėlto, federalinė vyriausybė pasiūlė tik 9 proc. padidinimą ir tik per trejų metų laikotarpį[1].
PSAC siūlymuose taip pat buvo daug nuostatų, skirtų kovai su rasizmu, buvo reikalaujama, kad visi vadovai ir darbuotojai būtų privalomai mokomi įvairovės, įtraukties ir lygybės.
Dar viena nuostata numatė penkias dienas kasmetinių mokamų atostogų, skirtų savarankiškai dirbantiems čiabuviams. Pagal šią praktiką, jiems laisvalaikis būtų suteikiamas skatinant užsiimti tradicine čiabuvių praktika, pavyzdžiui, žvejyba, derliaus nuėmimu ar bet kokia kita Kanados darbo kodekse nustatyta praktika.
Diskusijoms su federaline valdžia nepasistūmėjus į priekį, dabar PSAC tvirtina, kad derybos bus tęsiamos jau vykstant masiniams streikams.
„Mes nuoširdžiai tikėjomės, kad nebūsime priversti imtis streiko, tačiau išnaudojome visus kitus būdus, kad pasiektume sąžiningą Kanados federalinių viešųjų paslaugų darbuotojų teisių užtikrinimą“, – sako PSAC prezidentas Chrisas Aylwardas.
O jau kelias savaites besitęsiantis streikas, ekspertų teigimu, gali paskatinti ir daugiau neramumų. Kaip teigia Brocko universiteto Ontarijuje darbo studijų profesorius Larry Savage’as, kanadiečiai turėtų tikėtis vis daugiau darbo neramumų, nes darbuotojai, pasinaudoję savo svertais, dabar aktyviai siekia atgauti savo teises, kurios buvo pažabotos per pandemiją[2].
„Pandemija iš tikrųjų sukėlė daug nepasitenkinimo ir pykčio tarp darbuotojų, iš kurių buvo tikimasi, kad jie padarys daugiau ir tikrai susitelks. Didėjant infliacijai, vis daugiau darbuotojų nori streikuoti, kad pareikštų savo reikalavimus“, – sako L. Savage’as.
Negana to, ekspertas pažymi, kad dabar pastebimas profsąjungų požiūris ir aktyvumas paprastai atsiranda tada, kai darbo rinka yra įtempta. Tai atitinka dabartinę situaciją šalyje: oficialus bedarbių skaičius Kanadoje šiuo metu siekia 5 proc., vos kiek viršydamas praėjusią vasarą pasiektą rekordiškai žemą 4,9 proc. lygį.
Tai reiškia, kad darbuotojai gali būti ramūs, kad darbdaviai jais neatsikratys. Priešingai, daugelyje sričių trūksta talentų, net didieji darbdaviai susiduria su situacija, kai ištisus mėnesius negali prisivilioti taip trūkstamų profesionalų. Toks scenarijus yra idealus pasipiktinusiems ir už savo teises pasiryžusiems kovoti darbuotojams, ir juos remiančioms profsąjungoms.
„Jei šie darbuotojai sugebės laimėti savo derybinius reikalavimus, manau, kad panašių reikalavimų sulauksime ir iš provincijų bei savivaldybių lygmens valstybės tarnautojų, taip pat ir privačiame sektoriuje. Kai tik profsąjunga laimi prie derybų stalo, tai yra užkrečiama“, – sako profesorius L. Savage’as.
Dėl pensijų reformos įniršę prancūzai ir toliau laikosi savo
Tuo tarpu šiapus Atlanto, Prancūzijoje, ir toliau tęsiasi protestai prieš prezidento Emmanuelio Macrono prastumą pensijų reformą. Dabar, bėgant įtampos ir neretai, agresijos kupiniems mėnesiams, prancūzų demonstracijos prieš pensinio amžiaus ilginimą nuo 62 iki 64 metų peraugo nuo akmenų mėtymo ir plakatų, į virtuvinių puodų daužymą[3].
Pavyzdžiui, šį pirmadienį 20.00 val. vakaro visoje Prancūzijoje į gatves išėjo protestuotojai, nešini puodais, keptuvėmis ir kitais indais. Šią akciją surengė antikapitalizmo aktyvistų grupė „ATTAC“. Nuo Lilio, iki Liono ar net sostinės Paryžiaus į gatves savo nepasitenkinimo valdžios sprendimais išreikšti išėjo šimtai tūkstančių žmonių.
Reaguodamas į įvykius, prezidentas E. Macronas praėjusią savaitę lankydamasis Elzase paskelbė, kad „ne puodai padės Prancūzijai judėti į priekį“. Įtūžę profsąjungų atstovai atšovė, kad ne „dėl Prancūzijos judėjimo į priekį žmonės taip sunkiai ir ilgai dirba“. Regis, kad jau ne vieną mėnesį skaičiuojanti įtampa tarp prancūzų visuomenės ir valdžios, o ypač prezidento, tęsiasi.
Apklausos nuolat rodo, kad dauguma prancūzų nepritaria pensijų reformai, kuri, E. Macrono teigimu, reikalinga, kad senstant visuomenei pensijų sistema išliktų gyvybinga. Protestuotojai pyksta, kad E. Macronas didžiąją pensijų sistemoms išlaikymo naštą perkrauna ant eilinių prancūzų pečių, tačiau vengia apmokestinti jį aktyviai remiančius turtuolius ir stambiuosius verslininkus.
Situacijai nesikeičiant, prancūzų vyriausybės kairieji ir profesinės sąjungos pažadėjo nepasiduoti, žada laikytis savo ir įspėjo apie masinius protestus gegužės 1 d., Tarptautinę darbo dieną[4].
Reaguodamas į tai E. Macronas su savo kabinetu per ateinančias 100 dienų žada parengti nuoseklų planą, kaip „pakelti Prancūziją ant kojų“ ir „išgydyti šalies žaizdas“ po ilgus mėnesius trunkančių protestų.
Prezidentas pažadėjo pradėti naujas derybas su profesinėmis sąjungomis dėl geresnių darbo sąlygų[5]. E. Macronas teigia, kad premjerei Elisabeth Borne jau pavedė sudaryti situacijos valdymo programą, kuri bus pristatyta per Prancūzijos nacionalinę dieną liepos 14-ąją.
Masiniai darbuotojų streikai sustabdė gyvenimą ir Jungtinėje Karalystėje
Tuo tarpu vasario mėnesį masiniai darbuotojų streikai vyko ir Jungtinėje Karalystėje. Kai kuriomis aktyviausiomis protestų dienomis į skirtingų šalies miestų gatves išėjo apie pusė milijono darbuotojų, buvo uždaromos mokyklos, atšaukiamos paskaitos universitetuose ir sustabdoma didžioji dalis geležinkelių bei autobusų tinklo veiklos.
Prie streiko prisijungė ir dalis privataus verslo atstovų, protestavo ir daugiau nei 100 000 valstybės tarnautojams atstovaujančios Viešųjų ir komercinių paslaugų profesinės sąjungos[6].
Pasak profsąjungų atstovų, šis streikas yra didžiausias per daugiau nei dešimtmetį. Pastaraisiais mėnesiais Jungtinėje Karalystėje darbuotojai masiškai ėmė reikšti nepasitenkinimą dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų. Šiuo metu darbo atlygis šalyje mažėja dėl infliacijos bei besitraukiančios ekonomikos.
Tuo pat metu, profesinių sąjungų kongresas, atstovaujantis 48 profesinėms sąjungoms, surengė ir mitingus, išreiškiant pasipiktinimą dėl to, kad valdžia kėsinasi į teisę streikuoti.
Streikai Jungtinėje Karalystėje intensyvėjo praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai vyriausybė bandė išspręsti ginčus dėl darbo užmokesčio ir taip užbaigti didžiausią per pastaruosius dešimtmečius šalyje kilusią pramonininkų nepasitenkinimą. Diskusijų metu, daugeliui viešojo sektoriaus darbuotojų buvo pasiūlyta padidinti atlyginimus 4 arba 5 proc. Tai netenkino profsąjungų.
Ekspertai mano, kad šie streikai ne tik rodo pavojingus visuomenės įniršio ir bendro nuovargio ženklus, tačiau galimai turės neigiamos įtakos ir taip lėtėjančiam ekonomikos augimui.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, tikėtina, kad Jungtinė Karalystė bus vienintelė iš didžiųjų ekonomikų, kurios ekonomika šiemet pateks į recesiją, nors praėjusiais metais jos augimo tempas buvo vienas didžiausių tarp išsivysčiusios ekonomikos šalių.
Šie metai – rekordiniai socialinių neramumų atžvilgiu
Nors 2023-ieji dar net neįpusėjo, šie metai jau dabar gali pretenduoti tapti rekordiniais, atsižvelgiant į tai, kiek masinių protestų pasaulyje jau buvo užfiksuota.
Dar kovo pradžioje pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo nukrypęs į Sakartvelą, kur visuomenės pyktį sukėlė prorusiškos valdančios partijos bandytas prastumti „užsienio agentų“ įstatymas. Pagal jį, organizacijos, gaunančios daugiau kaip 20 proc. finansavimo iš užsienio, turėtų registruotis kaip „užsienio agentai“, priešingu atveju, joms grėstų didelės baudos.
Šiuo įstatymu pasipiktinę kartvelai į sostinės Tbilisio ir kitų miestų pagrindines aikštes ir gatves išėjo ne piliečiai ne tik drąsiai kritikuodami Kremliui simpatijų nuslėpti negalinčios vyriausybės planus, tačiau ir atvirai demonstruodami, kad nesirengia atsisakyti europietiško Sakartvelo viziją.
Šie protestai pasirodė esantys sėkmingi: po kelių dienų neramumų valdančioji šalies partija „Gruzijos svajonė“ viešai paskelbė, kad atsiima masinius protestus, demonstracijas šalies viduje iššaukusį įstatymo projektą.
Aktyvūs protestai šių metų kovo mėnesį vyko ir Izraelyje, kur premjeras Benjaminas Netanyahu siekė įteisinti itin kritiškai vertinamą teismų reformą, pagal kurią, parlamentui būtų suteikta beveik neribota valdžia, viršijanti net šalies teismų įgaliojimus, o vyriausybė galėtų kontroliuoti, galėtų apriboti teisminę vyriausybės sprendimų ir teisės aktų peržiūrą. Tai būtų ypač aktualu ir dėl to, kad Izraelis neturi konstitucijos, todėl teismų nutarimai iki šiol būdavo vertinami kaip reikšmingiausi teisiniai įgaliojimai.
Pasipiktinę tokiu premjero planu galutinai užgrobti valdžią, tūkstančiai žydų išėjo į gatves, didžiausia šalies profsąjunga paskelbė apie masinį streiką, dėl kurio buvo sustabdytas transporto, universitetų, restoranų, net dalies valdininkų darbas.
Po kelių įtemptų dienų neramumų, Izraelio premjeras B. Netanyahu vis dėlto atsitraukė ir pareiškė, kad teismų reformos įgyvendinimą atideda iki kitos parlamento sesijos.
Didžiausias šio amžiaus protestas – ne dėl darbuotojų gerovės
Tiesa, jei atidžiau pažvelgtume į rekordus ir skaičius, pamatytume, pastarųjų metų protestai bei streikai, toli gražu neprilygsta vienam didžiausių pasaulio piliečių susivienijimui ir siekiui pasipriešinti valdžios sprendimams. Šis rekordas vis dar priklauso 2003 m. pradžioje visame pasaulyje vykusiems protestams prieš JAV prezidento Džordžo W. Bušo planus invazijai į Iraką[7].
Pavyzdžiui, vien 2003 m. vasario 15 d. milijonai žmonių, daugiau kaip 600 pasaulio miestų dalyvavo eitynėse prieš JAV karą. Vien Romoje proteste dalyvavo 3 mln. žmonių. Londono gatvėmis žygiavo apie 750 000 žmonių, Madride protestavo daugiau kaip 1,5 mln., Dublino protestuose dalyvavo apie 80 000 žmonių, o Niujorke į gatves išėjo apie 100 000 žmonių – čia protesto akcija vyko tiesiai prieš Jungtinių Tautų (JT) būstinę.
Organizatoriai tuomet skelbė, kad šios globalios demonstracijos kartu sudarė didžiausią protestų akciją nuo pat Vietnamo karo laikų, o žiniasklaidos antraštėse mirgėjo užrašas, jog „planetoje gali būti tik dvi supervalstybės: Jungtinės Valstijos ir pasaulio viešoji nuomonė“.
Nors šie protestai iš esmės buvo taikūs ir gerą žadantys, tačiau galiausiai, jie turėjo mažai įtakos politikai. Kaip ir buvo numačiusios, JAV savo invaziją į Iraką pradėjo 2003 m. kovo 20 d. Dž. W. Bušas tuomet melagingai įrodinėjo, kad Irakas pažeidžia JT rezoliucijas dėl masinio naikinimo ginklų.
