Juozas Banionis

Lietuviai, pasitraukę nuo raudonojo teroro ir atsidūrę Vakaruose, nuolat beldėsi į Pasaulio galinguosius ir Žmonijos sąžinę, prašydami užtarti Lietuvos Laisvės byloje ir padėti atstatyti Valstybės Nepriklausomybę. Šie tautiečiai pasirinko politinio emigranto kelią ir jautėsi esą mobilizuotieji kovoj už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Taipogi savo svajonėse turėjo Lietuvos viziją. Artinantis Lietuvos Nepriklausomybės 30-mečiui, 1948 m. toji vizija išdėstyta keturiais punktais (žr.priedą- Tėviškės garsas, 1948 m. sausio 7d. p.3.) :

Prisimenant XX a. 8-9 dešimečio Vilniaus universiteto Kiemo teatrą, kurio estafetę Atgimimo metą perėmė Vilniaus senamiesčioi teatras? Turbūt dar nemažai atmena garsųjį V.Krėvės "Šarūno"režisieriaus Leono Ciunio pastatymą Trakų pilies kieme ( 8 dešimtmetis) ar Vlado Limanto režisuotą V. Majakovskio "Misterijos buf" pastatymą VU Didžiajame kiemo? Arba jau Senamiesčio teatre L. Ciunio režisuotą ir Vilniaus barbakane rodytą Maironio " Kęstučio mirtį"?(9 dešimtmetis) Štai iš kur tuomet sėmėmės gyvenimo filosofijos, išminties, patriotizmo... Tamstų dėmesiui minėtų teatrų afišos.

1944 m. Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos mūsų tautiečiai, pasitraukę į Europos gilumą, tikėjosi greit grįšę gimtinėn. Laikinai įsikūrę išvietintųjų asmenų (Displaced Persons) stovyklose ir jausdamiesi politiniais tremtiniais, jie vylėsi, kad bus atstatyta tarptautiniu lygiu tiesa ir galės tęsti savo gyvenimus nepriklausomę atgavusioje Lietuvoje…Šias viltis stiprino malda ( žr. priedą)