Pasaulyje gausėja protestų, tačiau jų baigtys – kardinaliai skirtingos
Pastarosiomis savaitėmis tarptautinės žiniasklaidos antraštėse figūruoja žodis protestas. Nuo masinių protestų Prancūzijoje, kur piliečiai aršiai pasisako prieš prezidento Emmanuelio Macrono pensijų reformą, iki Izraelio, kur žydai, neapsikentę korumpuotos valdžios ir premjero sprendimų, ryžosi išeiti į gatves ir reikalauti teismų reformos stabdymo.
Masiniai protestai vyksta ir ekonominį sunkmetį bei politinę suirutę išgyvenančiame Libane bei Afrikos valstybėse – Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), Kenijoje, Tunise, Nigerijoje. Protestų nuotaikos trumpam buvo pasiekusios net įprastai taikiai ir nuolankiai gyventi įpratusią Lietuvą: praėjusią savaitę šalies ūkininkai išreiškė priekaištus valdžiai dėl pieno krizės. Tačiau čia nieko nepasiekta: valdžia piliečių problemomis nesirūpino, o ir lietuviai parodė, kad taip ir neišmoko protestuoti.
Iš tiesų, pasaulyje vis dažnesni protestai baigiasi visiškai skirtingais rezultatais. Jeigu jau ne pirmą savaitę gatvėse šėlstantys prancūzai tampa vis piktesni ir agresyvesni, o prezidentas toliau užsispyrėliškai laikosi savo, tai Izraelio premjeras jau suskubo iškelti baltą vėliavą ir pranešė, kad jo vyriausybės planuojama teismų reforma vis tik yra atidedama.
Prancūzai nepasiduoda, protestai tik intensyvėja
Tęsiantis masiniams protestams, antradienį visoje Prancūzijoje buvo dislokuota daugiau nei 13 000 policijos pareigūnų. Prancūzijos policija skelbia, kad stiprina saugumą, o ir vyriausybė perspėjo, kad radikalūs demonstrantai ketina „griauti, žaloti ir žudyti“. Ar protestantai yra nusiteikę taip agresyviai, neaišku, tačiau antradienį į gatves išėjo net 93 000 žmonių[1].
Dalis jų iš tiesų elgėsi pavojingai: padeginėjo šiukšlių konteinerius, mėtė į policiją sviedinius. Policija į tai atsakė ašarinėmis dujomis. Susirėmimai tarp piliečių ir policijos kilo ne tik sostinėje Paryžiuje, tačiau ir per panašias demonstracijas kituose miestuose, įskaitant Reną, Bordo ir Tulūzą.
Be to, socialinėje žiniasklaidoje paskelbtuose vaizdo įrašuose matyti, kaip protestuotojai tiesiog vaikščiojo ant traukinių bėgių Paryžiaus Gare de Lyon geležinkelio stotyje. Ketvirtadienio rytą buvo uždarytas Šarlio de Golio oro uosto 1 terminalas[2].
Kilus neramumams, buvo atšaukta šimtai tarptautinių ir vietinių skrydžių, sutriko traukinių ir kito viešojo transporto eismas, o kai kurios mokyklos buvo priverstos užsidaryti saugumo sumetimais. Eifelio bokštas nepriima turistų, duris užvėrė ir Luvro muziejus. Visoje šalyje antradienį protestavo traukinių mašinistai, slaugytojos, mokytojai, naftos perdirbimo gamyklų darbuotojai.
Akivaizdu, kad valdžia nusivylę prancūzai savo įniršį vis dažniau yra linkę išreikšti agresija. Tai rodo ir paskutinės apklausos, kuriose kas penktas respondentas pritarė smurtinėms priemonėms protesto tikslams įgyvendinti. Vis dėlto, Prancūzijos nepriklausomos žmogaus teisių institucijos jau kreipėsi tiek į policiją, tiek į protestuotojus ir paragino sustabdyti smurtą.
„Aš smerkiu bet kokį smurto aktą ir galvoju apie visas aukas, nesvarbu, ar tai būtų demonstrantai, ar saugumo pajėgos. Taip pat svarbu pasakyti, kad laisvė protestuoti yra pagrindinis mūsų teisinės valstybės principas. Pirmasis policijos tikslas taip pat yra ši pagarba, iš to išplaukianti žmonių apsauga ir saugumas“, – teigia žmogaus teisių gynėja Claire Hedon, pabrėždama, kad yra sunerimusi
– dėl smurto eskalacijos pavyzdžių.
E. Macronas laikosi savo ir reformos atsisakyti nežada
Nors protestuotojai pabrėžia, kad visa atsakomybė dėl kylančio pavojaus nugula and valdžios pečių, akivaizdu, kad ši situacijos deeskaluoti neskuba. Prezidentas E. Macronas tvirtai laikosi savo pozicijos dėl prieštaringai vertinamos pensijų reformos. Susitikęs su aukšto rango įstatymų leidėjų ir ministrų kabineto atstovais jis kalbėjo apie tai, kad pastarosiomis dienomis vykstantys smurtiniai protestai „neturi nieko bendra su pačia reforma“.
„Turime ir toliau ištiesti ranką profsąjungoms, tačiau tai neturi nieko bendra su pensijomis, viskas, kas juos sieja, yra bandymas nukreipti tai prieš mūsų institucijas ir saugumo pajėgas“, – apie protestus kalbėjo E. Macronas[3].
Be to, E. Macronas apkaltino kairiąją partiją LFI ir pareiškė, kad ši neva vykdo tam tikrą projektą, kuriuo siekiama išardyti valstybinę santvarką bet kokiomis priemonėmis.
Tiesa, savo klaidų nepripažįstantis E. Macronas kreipėsi į premjerę Elisabeth Borne ir paragino ją planuoti derybas su parlamento nariais, politinėmis partijomis, vietos valdžios institucijomis ir profesinėmis sąjungomis.
Vis dėlto, vilties, kad valdžiai ir profsąjungoms pavyks susitarti, mažai. Kaip teigia nuosaikiosios CFDT profsąjungos vadovas Laurent’as Bergeris, tam, kad būtų galima sutikti su pasiūlymu derėtis, reformą būtina visiškai atšaukti.
Izraelio premjeras pasidavė ir atsisakė skandalingos teismų reformos
Tuo tarpu su aktyviais masiniais protestais susidūrusio Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pirmadienį vis dėlto atsitraukė ir pareiškė, kad savo teismų reformos įgyvendinimą atideda iki kitos parlamento sesijos.
„Norėdamas užkirsti kelią tautos susiskaldymui, nusprendžiau atidėti antrąjį ir trečiąjį svarstymą, kad būtų pasiektas platus sutarimas“, – sakė jis[4].
Po didžiulio visuomenės spaudimo ir masinių demonstracijų nuomonę pakeitęs B. Netanyahu dabar teigia, kad reformą atideda, nes siekia taikaus dialogo. Vis dėlto, jis kartu pabrėžia, kad savo planų neatsisako ir teismų sistemos pertvarką įgyvendinti planuoja po balandžio 30 d., kai parlamentas susirinks naujai sesijai[5].
Nors po B. Netanyahu kalbos profsąjungos ir vietos tarybų vadovai pasveikino dialogo pradžią ir pareiškė, kad naujų streiko akcijų kol kas nerengs, padėtis šalyje lieka įtempta. Premjeras užsiminė, kad protestuose mato ekstremistinių požymių ir teigia, kad šalyje veikia grupė asmenų, kuri nori suskaldyti tautą.
Premjero kalba neįtiko ir opozicijai. Darbo partijos lyderis Merav Michaeli ir partijos „Yisrael Beytenu“ vadovas Avigdoras Libermanas apkaltino B. Netanyahu, kad jis siekia „numalšinti protestus ir atimti iš jų energiją prieš atnaujinant pirminį įstatymų leidybos procesą“.
„Visą laiką sakėme, kad sutiksime tik su visišku pavojingų reformos įstatymų projektų pašalinimu. Netanyahu jos nepašalina, jis perka laiką mūsų demokratijos sąskaita“, – pabrėžia M. Michaeli.
Izraelio premjeras rado progą sukritikuoti ir J. Bideną
Į premjerą B. Netanyahu skrieja kritikos strėlės ne tik iš j tautiečių. Kritikos jam pažėrė net JAV prezidentas Joe Bidenas. Šis žurnalistams sakė, jog esąs „labai susirūpinęs dėl Izraelio planuojamos teismų sistemos pertvarkos“ ir sakė tikintis, kad B. Netanyahu jos atsisakys.
„Kaip ir daugelis tvirtų Izraelio rėmėjų, esu labai susirūpinęs ir man rūpi, kad jie tai suprastų. Jie negali toliau eiti šiuo keliu. Tikėkimės, kad ministras pirmininkas elgsis taip, kad galėtų pabandyti pasiekti kokį nors tikrą kompromisą. Tačiau tai dar neaišku“, – kalbėjo J. Bidenas[6].
Izraelio premjeras atsakė, kad pažįsta J. Bideną daugiau kaip 40 metų, išreiškė padėką už prezidento „ilgametį įsipareigojimą Izraeliui“, tačiau pasiuntė ir subtilią užuominą, kad šiuo atveju su JAV lyderiu nesutinka.
„Izraelio ir Jungtinių Valstijų aljansas yra nepalaužiamas ir visada įveikia atsitiktinius mūsų nesutarimus. Izraelis yra suvereni šalis, kuri priima sprendimus savo žmonių valia, o ne remdamasi spaudimu iš užsienio, įskaitant geriausius draugus“, – sakė B. Netanyahu, kartu pažymėjęs, kad vis tik sieks stiprinti demokratiją atkuriant tinkamą pusiausvyrą tarp trijų Izraelio valdžios šakų.
