Nepamirškite visuotinių poreikių ir to, kad išmintis tikrai egzistuoja
Nėra transcendentinių įžvalgų, kurios pakiltų virš žmogiškojo skirtingumo. Tačiau išmintis egzistuoja, jei žiūrime tinkamose vietose.
Galite įsivaizduoti tokią situaciją. Tarkim, kad savo gyvenimą skyrėte išminčiai puoselėti: jūs perskaitėte visas sąmonę plečiančias literatūros knygas iš viso pasaulio ir esate susipažinęs su naujausiais psichologijos mokslo pasiekimais.
Negana to, jūs praktikuojate daugybę būdų, kaip padidinti savo išmintį, pritaikytą iš viso pasaulio kultūrų. Pavyzdžiui, vadovaudamiesi budistų patarimais, kiekvieną vakarą atliekate sąmoningumo meditaciją, atkreipdami dėmesį į savo kvėpavimą, kad padidintumėte susikaupimą.
Galų gale, remiantis filosofais egzistencialistais, jūs tikite, jog šis gyvenimas yra jūsų vienintelis gyvenimas, ir kad būti išmintingam reikia susitaikyti su mirtimi ir „niekuo“, kuris ateina po to.
Tada vieną dieną jūsų geriausias vaikystės draugas ateina pas jus ir sako, kad jo tėvas mirė.
Jūs, žinoma, be galo mylite šį draugą ir jo šeimą. Bet jus skiria vienas mažmožis: pastarieji karštai tiki krikščioniškuoju pomirtiniu gyvenimu, kol jūs praleidžiate savo gyvenimą ugdydamas išmintį, reikalingą susidoroti su netektimi, – jūsų draugui, pasirodo, nereikia nė vieno iš šių dalykų, mat jis įsitikinęs, kad jo tėvas pateko į geresnę vietą. (Bent jau taip jis sako, nors po „fanera“ vis tik gali būti išties daug sielvarto.)
Norėdami dar labiau apsunkinti situaciją, įsivaizduokite, jog esate baltaodis, susitapatinęs su savo lytimi gimimo metu, o jūsų draugas yra juodaodis, nepriskiriantis savęs jokiai lyčiai.
Jūs taip pat sielvartaujate dėl savo draugo tėvo netekties ir norite pasidalyti šiuo sunkiu laiku su juo, bet vietoj to pasijaučiate dar labiau įsiutęs ir paralyžiuotas, kadangi šis atsisako pripažinti, jog nėra nei dangaus, nei pragaro.
Dėl šios priežasties jūs pasimetate – nebežinote, ką daryti, klausdami savęs: koks buvo išminties siekis visus šiuos metus ir kokie tekstai galėjo išmokyti pasiruošti šiai nelauktai akimirkai?
Kad ir kaip bebūtų keista, klasikiniai išminties tekstai iš tikrųjų labai padeda įsigilinti į šią situaciją. Jūs greičiausiai tiesiog nebuvote išmokyti jų suprasti.
Tapatybės problemos žmogų griauna iš vidaus
Knygoje „The Closing of the American Mind“ amerikiečių filosofas Allanas Bloomas teigė, jog švietimo esmė turėtų būti tyrinėjimas[1]. Tačiau jis vis tik nustatė, kad universitetai labiau linkę mokyti kultūrinio reliatyvizmo, orientuoto į tai, kaip skirtingos kultūros priartėjo prie tiesos.
Anot A. Bloomas, šis tiesos skilimas į kultūrą pasireiškė ir individualiame lygmenyje, nes žmonės studijavo pagal savo klasę, lytį ar rasę, o ne jų bendrą rūpestį, ką reiškia būti išmintingam.
Deja, tokia vizija neapsiriboja konservatyviais universiteto kritikais.
Naujausioje knygoje „Rescuing Socrates“ Amerikos studijų mokslininkas Rooseveltas Montas skundžiasi panašiai, kaip ir A. Bloomas, tačiau kiek kitu kampu.
Įdomu tai, jog pastarajam prasmingiausia buvo ne kultūrinė tapatybė, integruota į visumą, bet galimybė įsisavinti skirtingas žmogaus dalis[2].
A. Bloomas ir R. Montas taip pat nėra vieni numanomuose argumentuose, kad pati išmintis neva yra kažkas atskiro nuo grupės tapatybės klausimo. Kai kurie psichologai taipogi pabrėžia vieną iš pagrindinių šiuolaikinio gyvenimo tikslų: rasti išminties apibrėžimą, peržengiantį atskiras kultūras, nustatant bendras gijas visame pasaulyje, apimančias žmogiškumo jausmą, tiesos siekimą ir poreikio suderinti asmeninius ir kitų žmonių interesus su noru bendradarbiauti bei užjausti kitus. (Tai labai panašu į tai, ką randame humanistiniuose apibrėžimuose.)
Žinios, kurias radote, nėra svarbesnės nei tai, ką kiti rado savo ieškojimų metu
Būti išmintingam – tai ne tik dalintis. Tai taip pat reiškia gebėjimą pagrįstai įveikti skirtumus, neatsisakant savo įžvalgų.
Galbūt stebėtina, kad iššūkis suvienyti žmoniją ir kultūrinį tapatumą nėra būdingas tik šiuolaikiniam pasauliui, mat jei pažvelgsime į kai kuriuos klasikinius tekstus, kuriais remiasi, tarkim, graikų filosofai, aptiksime nuolatinius visuotinės išminties santykio apmąstymus, kuriuose sakoma, kad turime išmokti gyventi su skirtingomis tiesos idėjomis.
Išmintis šia prasme nėra atskirta nuo tapatybės, o labiau susijusi su supratimu, kaip žmonės gali gyventi gerai ir sukurti visuotinius gerovės standartus, suvokiant, jog nė vienas gerovės standartas niekada nebus reikšmingas visiems.
Akivaizdu, jog dalis priežasčių, kodėl išmintis buvo menkinama švietime, yra pati visuotinės tiesos ir konkrečios patirties priešprieša: mums liepta ieškoti išminties už savo tapatybės ribų, bet visur, kur einame, esame įsipainioję į šias tapatybes.
Kaip ir kai kurie svarbiausi faktai apie Atėnus, kuriuose teigiama, jog pastarieji neva turi daug ilgesnę istoriją, nei yra žinoma dabar. Atėnai iš tikrųjų yra senesni už Egiptą, tačiau juos nušlavė potvynis, o Egipto – ne.
Tai yra pirmoji mūsų pamoka: žmogaus gyvybė egzistuoja subtilioje gamtos pusiausvyroje, kurioje buvo ir bus daug žmonijos sunaikinimų, kilusių dėl daugelio priežasčių. Tuo tarpu Egipto išmintis yra žinojimas, kaip išgyventi gamtos sunaikinimą organizuojant visuomenę bei išlaikant jos skirtumus.
Ir iš tiesų, politinė ir materialinė lygybė gali padėti suvienyti žmones, net jei kurdami technologijas pamiršome pamoką, jog visuomenė yra įtraukta į gamtos pasaulio jėgas, galinčias padėti mums geriau valdyti susinaikinimo procesą. Galbūt taip atsitiko todėl, kad per siaurai ieškojome išminties, – ji neabejotinai reikalauja kelionių, nes tiesos, kurios nėra žinomos vienur, gali būti žinomos kitur.
Tai apibūdina teiginį, kad jokia konkreti žmonių grupė neturėjo laiko ir įžvalgumo viską sutvarkyti tinkamai, todėl mes visi galime pasimokyti iš kitų apie problemas, kurias kai kurios kultūros pamiršo.
Geras to pavyzdys yra tai, kas kartais vadinama „tradicinėmis ekologinėmis žiniomis“, nurodančiomis, kaip vietinės bendruomenės visame pasaulyje išmoko gyventi tam tikromis sąlygomis.
Tarkim, apie JAV esančią Kaskadijos subdukcijos zoną, kas kelis šimtmečius gąsdinančią didžiuliais žemės drebėjimais, buvo žinoma jau prieš kelis tūkstančius metų tuometinių vietinių tautų dėka. Visgi jų įspėjimai buvo ignoruojami iki 1984 m.
Jei šie atgarsiai būtų pripažinti vertais dėmesio daug anksčiau, šiandien galbūt nebūtų taip, kad maždaug 7 milijonai žmonių gyvena su ribota apsauga zonoje, kuri ateityje gali patirti didžiausią stichinę nelaimę Šiaurės Amerikos istorijoje[3].
Aišku viena: siekdamas išminties, žmogus turi mokėti klausytis įvairių istorijų.
Grįžtant prie mūsų anekdoto apie du draugus, esmė ne ta, kad nei vienas nėra (arba yra) išmintingesnis savo požiūriu į mirtį. Veikiau jie abu turi šiek tiek išminties, kurią galėtų panaudoti kitas, tokiu būdu sumažinant mūsų asmeninės mirties šmėklos spaudimą.
