„Nežiūrėk aukštyn“: Holivudo pasaulio pabaigos neigimo pradžiamokslis iliustruoja 5 mitus, skatinančius atmesti mokslą

Pasaulio išsaugojimas – kiekvieno iš mūsų rankose

Atrodo, jog kone kiekvienas su katastrofomis susijęs filmas prasideda ignoruojant mokslininką (arba visus – tiek, kiek jų yra). Ir „Nežiūrėk aukštyn“ nėra jokia išimtis – iš tikrųjų esmė yra tame, kad žmonės kategoriškai neigia bet kokius mokslinius įrodymus.

Leonardo DiCaprio bei Jennifer Lawrence, kaip žinia, vaidina astronomus, kurie tiesiogine prasme padaro Žemę sukrečiantį atradimą ir bando įtikinti prezidentą imtis veiksmų žmonijai išgelbėti^[1]. Filmas, be kita ko, prilygsta satyrai, tiriančiai tai, kaip pasauliečiai, mokslininkai, žiniasklaida bei politikai reaguoja, kuomet susiduriama su nepatogiais ir itin grėsmingais faktais; jis dargi yra klimato kaitos alegorija, parodanti, kaip tie, kurie gali ką nors padaryti dėl visuotinio atšilimo, sąmoningai vengia imtis veiksmų. Tačiau tai taipogi atspindi mokslo neigimą platesniu mastu, įskaitant tai, ką pasaulis mato dėl nemenkas abejones keliančio COVID-19.

Ir visgi, svarbiausias skirtumas tarp filmo prielaidos ir tikrosios žmonijai gresiančios krizės yra tas, jog nors žmonės gali būti bejėgiai prieš kometą, kiekvienas gali imtis ryžtingų veiksmų, kad nustotų kurstyti klimato kaitą.

Mums gali padėti žinojimas apie mitus, skatinančius mokslo neigimą

Nors mokslas niekuomet neduoda „pilnos“ garantijos dėl tam tikrų įvykių ar reiškinių, galime pastebėti pagrindinius jo neigimo aspektus, neretai keliančius dar didesnę sumaištį.

Pirmas mitas: mes negalime veikti, jeigu mokslas nėra 100 % tikras. Pirmasis klausimas, kurį prezidentė užduoda mokslininkams po to, kai jie paaiškina, jog numatomas kometos susidūrimas su Žeme, buvo toks: „Kiek tai tikra?“ Sužinojus, kad patikimumas yra 99,78 %, personalo vadovas su palengvėjimu atsidūsta. Tuomet vyriausybės mokslininkas atsako: „Mokslininkai niekada nemėgsta sakyti 100%.“ Mat net kai įrodymai aiškiai rodo viena kryptimi, jie nuolat tyrinėja, kad sužinotų daugiau. Kita vertus, politikų pozicija „palaukim ir pamatysime“ reiškia, jog prieš imantis kokių nors veiksmų jiems reikia daugiau įrodymų, kurių dėka bus priimti atsakingesni sprendimai (žinoma, kaip įsitikinome per pastaruosius pora metų, vis tik tai pasiteisina ne visada).

Antras mitas: mokslininkų aprašytą nerimą keliančią tikrovę visuomenei per sunku priimti. Tarp kitko, filmo pavadinimo frazė „Nežiūrėk aukštyn“ vaizduoja šią psichologinę prielaidą ir tai, kaip politikai patogiai ja naudojasi kaip pasiteisinimu neveiklumui propaguodami savo interesus. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad yra strategijų, kurias pasitelkę žmonės gali veiksmingai susidoroti su klimato nerimu, pavyzdžiui, būdami geriau informuoti, kadangi tai suteikia būdą valdyti nerimą bei tuo pačiu metu imtis veiksmų rizikai sumažinti.

Trečias mitas: technologijos mus išgelbės, todėl mums nereikės veikti. Aišku, žmonės dažnai nori tikėti rezultatu, o ne susidurti su tikrove, kuri, kaip žinoma, yra tiesa – atsakymu, kurį psichologai vadina motyvuotu samprotavimu. Tarkim, tikėjimas, kad vienas technologinis sprendimas išspręs klimato krizę nekeičiant politikos, gyvenimo būdo bei praktikos, gali būti labiau pagrįstas viltimi nei realybe (technologijos gali padėti sumažinti mūsų poveikį klimatui, tačiau pažanga greičiausiai nebus pakankamai greita). Tuo tarpu naivus tikėjimasis nukreipia dėmesį nuo reikšmingų pokyčių.

Ketvirtas mitas: ekonomika yra svarbesnė už viską, įskaitant mokslo prognozuojamas artėjančias krizes. Veiksmų, skirtų klimato kaitai sulėtinti, imtis bus brangu, bet neveikimas turi nepaprastų išlaidų – prarastų gyvybių ir turto. Galima apsvarstyti pastarųjų Vakarų miškų gaisrų išlaidas: Boulderio apygarda, Kolorado valstija, 2021 m. gruodžio 30 d. per gaisrą prarado beveik 1 000 namų po karštos, sausos vasaros ir rudens bei nedidelio lietaus ar sniego. Žala, įskaitant sveikatos išlaidas ir ekonominius sutrikimus, siekė milijardus dolerių^[2]. Taigi, kai žmonės sako, jog negalime imtis veiksmų, nes veiksmai esą yra itin brangūs, jie neigia žvėrišką neveikimo kainą.

Penktas mitas: mūsų veiksmai visada turi atitikti mūsų socialinį identitetą t.y. politiškai poliarizuotoje visuomenėje asmenys gali jausti spaudimą priimti sprendimus pagal tai, kuo tiki jų socialinė grupė. Kalbant apie įsitikinimus mokslo atžvilgiu, tai gali turėti šiokių tokių pasekmių. Kaip pasaulis matė (arba kaip jis buvo įtikintas) dėl COVID-19 pandemijos, vien JAV daugiau nei 800 000 žmonių, užsikrėtusių COVID-19, mirė, kaip ir mirė tų, kurie gavo skiepą, ir net po du, dėl ko stiprios tapatybės grupės aktyviai atgraso žmones nuo skiepų. Taip, konkrečiai šis virusas nepaiso politinių priklausomybių, bet jis taipogi nepaiso ir kitų ligų, kurios yra sąmoningai nuvelkamos į užmarštį bei ignoruojamos, išduodant išimtinai COVID skirtą neveiksnumo lapelį (bet tai jau kita tema).

Kaip kovoti su klimato kaita žinome (numanome) kiekvienas

Kometa, skriejanti į Žemę, žmonių elgesį gali įtakoti ganėtinai menkai, tačiau klimato kaitos atveju taip nėra. Juolab kad žmonės gali keisti savo praktiką, jog sumažintų anglies dvideginio išmetimą ir, svarbiausia, spausti vyriausybes, verslo bei pramonės lyderius imtis veiksmų, pavyzdžiui, sumažinti iškastinio kuro naudojimą, pereiti prie švaresnės energijos ir keisti žemės ūkio praktiką, kad galiausiai sumažintų emisijas^[3].

Galų gale, aptarkime veiksmus, kurių gali imtis pavieniai asmenys, pedagogai, mokslo komunikatoriai ir politikos formuotojai, norėdami susidoroti su mokslo neigimu šiuo šimtus metų aptarinėjamu klausimu – jie gi, kaip žinia, gali patikrinti savo motyvus bei įsitikinimus apie klimato kaitą ir likti atviri moksliniams šios srities įrodymams: pedagogai gali išmokyti studentus gauti mokslinės informacijos ir ją vertinti; mokslo komunikatoriai gali paaiškinti ne tik tai, ką mokslininkai žino, bet ir kuo remiasi; politikos formuotojai – priimti sprendimus remdamiesi įrodymais.

Ir visgi, drįsčiau teigti, jog naujienas bei bet kokią mokslo informaciją derėtų „vartoti“ atsakingai - iš šaltinių, nepriklausančių tam tikrai (vienpusiškai) tapatybės grupei. Dargi vertėtų išsiveržti iš savo socialinio burbulo bei atidžiau klausytis ir kalbėtis su kitais – tik pažiūrėjus aukštyn (plačiau, virš visko) galima atsirinkti tai, kas laikoma pagrįsta tiesa, kuri, kaip jau supratome, nebūtinai bus susijusi su kintančiomis mokslinėmis frazėmis.