Dialogas apie lytinę orientaciją yra tiesus kelias NVO gauti dosnų finansavimą
Paskutinėmis savaitėmis netyla kalbos apie naująją gyvenimo įgūdžių programą mokiniams, kurioje apstu su lytiškumu ir seksualizacija susijusių aspektų. Tėvai yra pasipiktinę, jog vaikams į galvas norima brukti genderizmo ideologijos klausimus, mokyti apie seksui naudojamas priemones ir kitus jautrius dalykus prieš pačių tėvų valią. Tačiau kol renkami tėvų parašai dėl gyvenimo įgūdžių pamokų sustabdymo, į viešumą pradeda lįsti vis daugiau istorijų, kurios ne ką mažiau nei minėtoji programa pasitarnauja genderizmo ideologijos sklaidai ar perdėtam norui kalbėti apie lytiškumą. Pasirodo, jog net ir nevyriausybinės organizacijos gali tikėtis laimėti konkursus, jei skatins dialogą apie lytinę orientaciją.
Laisvos visuomenės institutas neseniai pasidalino informacija apie Monikos Navickienės vadovaujamą LR socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM), kuri administruoja Nevyriausybinių organizacijų fondą. Šis fondas labai svarbus visoms NVO, kadangi organizacijos jam pateikia projektus, už kuriuos nori gauti finansavimą. Vėliau tuos projektus analizuoja bei atrenka ekspertų komisija, juos peržiūri NVO fondo taryba, o galiausiai projektus patvirtina SADM kancleris, duodamas žalią šviesą jų finansavimui.
Tačiau pasirodo, jog šis fondas jau kurį laiką kryptingai skiria lėšas tiems projektams, kuriuose atsiskleidžia lytiškumo tematika. Kaip teigia Augminas Petronis, šiais metais tūkstantines lėšas gavo ne vienas toks projektas[1].
Dosnus finansavimas atiteko LGBT bendruomenės atstovams, Stambulo konvencijos gynėjams ir kitiems
Pavyzdžiui, projektas „Nepatogaus kino klasė“ iš fondo gavo 14 250 eurų. Rašoma, jog tai „švietėjų visoje Lietuvoje naudojama platforma, edukuotojams suteikianti prieigą prie daugiau nei pusšimčio dokumentinių filmų žmogaus teisių temomis bei darbo su šiais filmais metodologijų“. Šį projektą organizuoja Lietuvos žmogaus teisių centras, kurio direktorė – Jūratė Juškaitė. Daugeliui J. Juškaitės pavardė turėtų būti girdėta, kadangi tai yra Lietuvoje žinoma kairioji aktyvistė. Ji aktyviai pasisako už partnerystės įteisinimą ir pati siekia santuokos su savo mylimąja[2].
18 810 eurų savo projektui gavo ir Vilniaus moterų namai. Tai organizacija, tarp kurios veiklos galima pastebėti kovojimą už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Nors Stambulo konvencija yra pristatoma kaip esą veiksmingiausia priemonė kovai su smurtu prieš moteris, tačiau ji jau seniai sulaukia didelės kritikos.
Dalis ekspertų teigia, jog Stambulo konvencija yra gudrus įrankis, padėsiantis naikinti tradicinę šeimą[3]. Ją ratifikavus, jau nuo ankstyvo amžiaus vaikai darželiuose bei mokyklose bus mokomi, jog lytis yra pasirenkamas dalykas[4]. Dabartinė teisė taipogi turės prisitaikyti prie skirtingų socialinių lyčių ir reikalaus jas pripažinti, nes kitu atveju bus galima imtis teisinių veiksmų prieš neva vykdomą diskriminaciją lyties atžvilgiu. Žodžio laisvė, nepritarimas genderizmo ideologijai ir panašūs dalykai tiesiog bus užsmaugti, nes grės teisiniai nemalonumai.
Tiesa, Vilniaus moterų namai gavo lėšas ne Stambulo konvencijos reklamai. Šį kartą NVO gavo paramą projektui „Institucinė parama asociacijai Vilniaus moterų namai – lyčių demokratijos plėtra, stiprinant moterų pilietinę organizaciją“. Čia turėtų kilti klausimų, kas gi ta „lyčių demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje ir kodėl tam reikalinga net beveik 19 000 eurų.
Ir tai anaiptol nėra vienintelis projektas, kuriam atiteko dosnios fondo lėšos vien todėl, jog palietė lyčių klausimą. Lygių galimybių plėtros centras gavo 54 824 eurus, nes sugalvojo projektą, pavadinimu „Lyčių lygybės ekspertizė – raktas į socialinį organizacijos verslumą ir finansinį tvarumą“. Projekto paaiškinime rašoma, kad jis padės atlikti įvairius su lyčių klausimais susijusius tikslus, įskaitant organizacijos įvaizdžio formavimą:
„Paslaugų modulių įmonėms rengimas, norinčioms formuoti ir įtvirtinti lyčių lygybės nuostatomis grįstą organizacinę kultūrą“
„Paslaugų sklaidos ir tvarumo užtikrinimas vykdant LGPC įvaizdžio transformaciją pasitelkiant technologinius ir dizaino sprendimus: parengta išorinės komunikacijos strategija, stiprinami organizacijos narių gebėjimai verslo konsultavimo ir išorinės komunikacijos srityse“.
Apie lytiškumą kalbančioms organizacijoms skirti pinigai atėjo iš mokesčių mokėtojų kišenės
Galbūt būtų galima nekreipti dėmesio į tokį finansavimą, jei ne faktas, kad NVO skiriamos lėšos buvo surinktos iš kiekvieno lietuvio sumokėtų mokesčių. Seniau jau rašėme apie tai, kiek daug mokesčių sumoka kiekvienas Lietuvos pilietis. Tačiau pasirodo, kad dalis šių surinktų lėšų po to dosniai skirstomos išskirtinai tik su lytiškumu susijusiems projektams.
Vargu ar daug šalies piliečių labai džiaugtųsi, jei sužinotų, kad taip prisideda prie lytiškumo temos sklaidos, demokratiškai lyčių lygybei skirtų projektų ir panašios veiklos. Tikriausiai atvirkščiai – nemažai piliečių liktų nemaloniai nustebę.
Nors iš pirmo žvilgsnio tokios temos neatrodo blogos, tačiau žinant jas gvildenančių organizacijų veiklą, išties kyla klausimų, kiek tokios organizacijos atitinka didžiosios dalies Lietuvos piliečių poziciją. Negana to, mokesčių mokėtojų pinigai netgi buvo panaudoti organizacijos įvaizdžio transformacijai, kad technologiniai ir dizaino sprendimai padėtų didinti savo veiklą ir skatinti paslaugų prieinamumą.
Laisvos visuomenės institutas negavo paramos, nes nekalbėjo genderizmo temomis
Kaip pastebi Augminas Petronis, tokių finansavimų yra dar ne vienas ir ne du. Tik seniau į valstybinį finansavimą galėjo pretenduoti ir konservatyvios organizacijos, jei tik pateikdavo reikalavimus atitinkantį projektą. Tačiau dabar, panašu, tokia demokratinė lygybė skirtingose barikadų pusėse stovinčioms organizacijoms jau nebegalioja.
Kaip pavyzdį reikėtų pateikti Laisvos visuomenės institutą. Tai konservatyvi organizacija, kuri gina prigimtinę šeimos sampratą ir religijos laisvę. Laisvos visuomenės institutas taipogi bandė dalyvauti Nevyriausybinių organizacijų fondo skelbtame konkurse, tačiau finansavimo negavo. Pati organizacija savo Feisbuko paskyroje rašė[5]:
„Ar šiais laikais skatinti dialogą apie lytinę orientaciją yra privaloma sąlyga, norint teikti paraiškas Monikos Navickienės vadovaujamoje LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos administruojamame Nevyriausybinių organizacijų fondo konkursuose?
Pasirodo, kad taip. Ir kam tie deklaratyvūs paraiškos vertinimo kriterijai, jeigu ekspertai vertina pagal organizacijos veiklos atitikimą jų ar tam tikrų politikų pažiūroms.“
Žinoma, būtų galima kaltę suversti pačiam Laisvos visuomenės institutui. Juk galbūt jų projektas neatitiko reikalavimų, jie nepateikė reikiamų dokumentų ar pavėlavo su savo paraiška. Tačiau realybė yra visai kitokia, nes LVI atskleidė, kad paskirti ekspertai apskritai atsisakė vertinti jų paraišką. Ekspertai tokį sprendimą grindė būtent tuo, jog LVI neatitinka jų pažiūroms, nes organizacijos veikla esą: „nepagrįstai varžo kitų žmonių teises ir laisves, susijusias su kitos lytinės orientacijos asmenimis“, „nuosekliai ir tendencingai diskriminuoja Lietuvoje gyvenančius asmenis dėl jų lytinės orientacijos“, „neskatina demokratiško dialogo ir diskusijos lytinės orientacijos teisių klausimais“.
Kitaip tariant, ekspertai oficialiai paliko Laisvos visuomenės institutą be jokios paramos tik todėl, kad ši organizacija neskatina kalbų apie lytinę orientaciją. Vien todėl, jog LVI pasisako už tradicinę šeimą bei lyčių sampratą, kur nėra vietos genderizmo ideologijai, buvo nuspręsta išvis nevertinti valstybiniam konkursui pateiktos paraiškos.
Ar taip iš tiesų turėtų veikti valstybiniai konkursai, kurių lėšos yra sunešamos mokesčių mokėtojų dėka? Panašu, jog tokie konkursai virsta dar viena puikia terpe, kuri padeda sklisti genderizmo idealogijai.
