Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps ne kalbininku, bet kunigu
Ar žinote, kas sudarė „Lietuvių kalbos žodyną“, kovojo su lietuvių kalbos silpnintojais ir kodėl mes iki šiol vartojame tokius asmenvardžius, kaip Algirdas, Kęstutis, Mindaugas, Vytautas ir daug kitų? Visa tai ir dar daugiau galite sužinoti apsilankę Zarasų rajone, Pažiegės kaime esančiame žymaus kalbininko Kazimiero Būgos muziejuje. O kol susiruošite kelionei į ežeringąjį kraštą, kviečiame į virtualią pažintį su profesoriumi, kalbininku Kazimeru Būga.
Lietuvių kalbos tyrinėtojas, kalbininkas, profesorius Kazimieras Būga gimė 1879 metais Pažiegės kaime, Zarasų rajone, valstiečių Kazimiero ir Grasildos Būgų šeimoje.
Būsimasis kalbininkas buvo vyriausias iš 8 vaikų. Tėvai Kazimierą skaityti mokė pas kaimo daraktorių.
Vėliau besimokydamas Dusetų valsčiaus mokykloje pramoko rusiškai, paskui mokslus tęsė Zarasuose, o dar po metų tėvai sūnų Kazimierą nuvežė mokslams į Peterburgą. Ten per du metus su pagyrimu baigęs keturklasę šv. Kotrynos mokyklą, K. Būga įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją. Jo tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu. Vis tik po metų, prieš tėvų valią, K. Būga šiuos mokslus metė, neteko tėvų paramos ir pradėjo savarankišką gyvenimą.
Save pašventė darbui, kuris buvo artimesnis jo širdžiai – kalbotyrai.
Nepakluso tėvų valiai ir pasirinko sau artimesnę gyvenimo kryptį
K. Būgos tėvai buvo valstiečiai, turėjo nemažą ūkį, tačiau jo tėvas buvo išsilavinęs žmogus, mokėjo rusų, lenkų kalbas, kurį laiką dirbo teisėju.
Išleidę sūnų iš gimtinės į Peterburgą tėvai visas santaupas paskyrė jo išsimokslinimui, o stojant į seminariją dar ir pasiskolino 300 rublių. Taigi nenuostabu, kad sūnaus sprendimas palikti kunigystės mokslus užrūstino tėvus, mat šeima prarado ne tik finansus, bet ir puoselėtą viltį šeimoje turėti savą kunigėlį.
Sukauptoje medžiagoje apie kalbininką nėra daug pasakojama kodėl K. Būga nusprendė palikti studijas kunigų seminarijoje ir pasirinko kitą gyvenimo kryptį.
Pasak Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus muziejininko Ryčio Pivoriūno, 1898 metais išėjęs iš seminarijos K. Būga tris metus su tėvais nebendravo ir net nevažiavo į gimtuosius namus.
Tuo laikotarpiu jam tėvą atstojo geras jo bičiulis E. Volteris, dirbęs Peterburgo bibliotekoje bei universitete. Ir nors K. Būgos studijos seminarijoje tetruko metus, jos jam buvo naudingos. Ten studijuodamas jis turėjo galimybę susipažinti su draudžiamąja lietuviška literatūra.
Taigi palikęs kunigystės mokslus ir ėmęsis savarankiško gyvenimo K. Būga už kyšį – 1 000 pašto ženklų – susirado tarnautojo darbą meteorologijos observatorijoje. Ten jis dirbo kelis metus, tuo pat metu spėdavo ir latvių kalbą mokytis.
1900 metais K. Būga pradėjo bendradarbiauti spaudoje, turėjo daug slapyvardžių: Dausietis, Dusėtiškis, Žiegas, Vytinis, Braškutis ir kt. Būsimas kalbininkas rašė ir tokius straipsnius kaip: „Apie vaikų kirmėles“, „Degtinės ir alaus gėrimas“ (antialkoholinis straipsnis) bei kitus, kurie buvo publikuojami leidiniuose „Varpas“, „Tėvynės sargas“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kt.
Pasak muziejininko, 1901 metais K. Būga grįžo į tėviškę dėl kareiviavimo reikalų ir tik tuomet susitaikė su tėvais.
Tais metais, viešėdamas tėvonijoje jis pririnko ir daug medžiagos: apie 150 dainų, 10–12 pasakų, mįslių, retesnių žodžių. Nuo to laiko K. Būga beveik kas vasarą grįždavo į savo gimtąjį kraštą ir būdamas čia vis papildydavo savo rinkinius.
Šį darbą jam padėdavo dirbti ir artimieji bei draugai. Broliui K. Būga už kiekvieną gerą mįslę duodavo 3 kapeikas. Dalį surinktos medžiagos būsimas kalbininkas sudėjo į E. Volterio leidžiamą „Lietuviškąją chrestomatiją“.
1902 metais K. Būga jau turėjo surinkęs bent kelis sąsiuvinius medžiagos žymiajam „Lietuvių kalbos žodynui“.
Gyvendamas ne Lietuvoje K. Būga dalyvaudavo Peterburge rengiamuose lietuviškuose vakaruose, pasibuvimuose prie arbatėlės bei lietuviškuose spektakliuose kartu su ten gyvenusiais to meto lietuvių intelektualais.
„Jis geru aktoriumi nebuvo, tačiau buvo geras sufleris. Nors pagrindinis K. Būgos darbas prieš spektaklius būdavo suredaguoti, sunorminti kalbą aktoriams“, – pasakojo R. Pivoriūnas.
1905 metais K. Būga globojamas lietuvių kunigų ir rusų mokslininkų, paskatintas bičiulių, kaip besidomintis kalbotyra, įstojo į Peterburgo universiteto filologijos (slavų-rusų kalbų) skyrių. Universitete už darbą „Apie žodžius, lietuvių perimtus iš slavų“ gavo aukso medalį.
K. Būga kuriam laikui buvo įdarbintas ir Peterburgo universitete dirbusio Kazimiero Jauniaus sekretoriumi, tuomet daug sužinojo apie lietuvių kalbą, tarmes.
„Studijuodamas universitete K. Būga tą sritį, kuria domėjosi, išmanė geriau net už ten dėsčiusius dėstytojus. Vėliau pats dėstydamas universitete buvo labai vertinamas. Yra išlikę atsiminimų, kuriuose pasakojama, kaip K. Būga mokėdavo paprastai ir aiškiai išaiškinti studentams kaip rašyti, tarti vienokį ar kitokį žodį“, – pasakojo muziejininkas.
Reikšmingi savo verte bei apimtimis darbai
1908 metais K. Būga išleido veikalą „Aistiškų studijų“, parašytą dirbant su K. Jauniumi. Vėliau autorius pats pripažino, kad tai buvo nevykęs, moksliškai nepagrįstas, leidinys.
Apie 1912–1913 metus K. Būga sudarė nuoseklią savo rašybos sistemą, pateikdamas pagrindinius rašybos principus, kurią antrašte „Dėl mūsų rašybos“ publikavo „Draugijoje“.
1916 metais kalbininkas baigė magistro studijas ir iškart buvo paskirtas Peterburgo (tuomet Petrapilio) universiteto privatdocentu.
K. Būga visą savo gyvenimą pašventė kalbotyrai, net gyvendamas Rusijoje jis dirbo Lietuvos labui, rinko medžiagą, rašydavo straipsnius, įvairias publikacijas.
„Jis buvo pirmas lietuvis kalbotyrininkas profesionalas. Dauguma kitų to meto kalbininkų buvo labiau savamoksliai domėjęsi šia sritimi“, – pasakojo muziejaus atstovas.
Visus kalbininko K. Būgos darbus sunku suskaičiuoti, įvardinti, tačiau turbūt niekas nepaneigs, kad didžiausias apimtimi K. Būgos darbas tai – „Lietuvių kalbos žodynas“. K. Būga žodyną pradėjo rinkti 1902 metais, pradėdamas užrašinėti žodžius į sąsiuvinį, vėliau juos rašė į korteles. Rinkdamas žodyną K. Būga kortelių su užrašytais žodžiais sukaupė daugiau kaip pusę milijono.
Grįždamas iš Rusijos į Lietuvą, dėžėse tų kortelių parsivežė apie 280 kilogramų. Kiekvienas užrašytas žodis buvo su išsamiais paaiškinimais, pavyzdžiais, pateikta to žodžio istorija, geografija, vartosena ir pan.
Visas 20 tomų žodynas, prie kurio vėliau dirbo net kelios mokslininkų kartos, buvo rengiamas lygiai šimtmetį. 2002 metais išleistas paskutinis žodyno tomas.
Kalbininkas taip pat nagrinėjo senuosius asmenvardžius iki tol istoriniuose šaltiniuose rašytus kitomis kalbomis. Nustatė Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškas formas, naujam gyvenimui prikėlė senuosius asmenvardžius, todėl yra laikomas lietuvių onomastikos pradininku. Jo parengtoje studijoje „Apie lietuvių asmens vardus“ pateikiamos nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos: Jogaila, Algirdas, Kęstutis, Mindaugas, Traidenis, Vytautas, Švitrigaila ir kt., kurios vartojamos ir dabar. K. Būga atkakliai kovojo su „kalbos susintojais“.
Taip jis vadino besaikius kalbos grynintojus, vis nemokšiškai prasimanančius žodžių naujadarų. Kalbininkas išgelbėjo nemažai lietuviškų žodžių, tokių kaip: boba, keliauninkas, kūdikis, labas, liaudis, sarmata, skriauda, užmušti, pirmenybė, pragyventi ir kt., kurie jau buvo pasmerkti tapti svetimybėmis.
K. Būga yra sakęs, kad toks kalbos turto mažinimas mus gali privesti iki nususimo, nusigyvenimo. Jis teigė, kad panašiai skambantys žodžiai nebūtinai yra pasiskolinti, tie žodžiai gali būti tiesiog paveldėti iš senovės, o tai atskirti gali tik kalbos mokslo specialistas, gerai žinantis garsų raidos dėsnius.
„Kuomet K. Būga grįžo į Lietuvą, nustebo, kai su juo tautiečiai ėmė sveikintis sakydami: „Gera diena“. Kalbininkas pradėjo klausti, kas gi čia darosi? Jam buvo paaiškinta, kad taip sveikintis liepia kalbininkai. Visa tai K. Būgą papiktino, jis į tokį pasisveikinimą kartais net neatsakydavo. Kalbininkas akcentavo, kad netgi jeigu žodis ir yra paskolintas, bet vartojamas nuo seno, reiškia, kad tas žodis turi savo istoriją, todėl jo negalima atsisakyti. Jis buvo įsitikinęs, kad šie žodžiai yra mūsų turtas ir parodo kalbos istoriją. K. Būga turėjo autoritetą, taigi jo nuomonės buvo paisoma“, – pasakojo R. Pivoriūnas.
K. Būga savo darbuose įrodė ir priesagos -ūnas lietuviškumą taip apgindamas nemažai lietuviškų pavardžių bei žodžių, taip pat studijavo dvibalsio -uo kilmę. Remdamasis vietovardžiais kalbininkas tyrinėjo baltų gyvenamosios teritorijos ribas bei parengė darbą apie vietovardžių tyrinėjimą „Ar galima įrodyti keltų pėdsakus baltų krašte“.
Reikšmingu moksliniu paveldu laikoma ir įvairi kita kalbininko parengta medžiaga.
K. Būgos parengtas tekstas susijęs su kalbotyros dalykais – „Genys margas, lietuviška rašyba dar margesnė“, leksikografijos darbas – „Lietuvių-rusų kalbų žodynėlis“ pagal J. Jablonskio išleistas „Lietuvių pasakas“, veikalas – „Kalba ir senovė“.
Profesoriaudamas Permės universitete, vėliau mokymo įstaigą perkėlus į Tomską (Sibire), dirbdamas ten sudarė etimologinio kalbos žodyno kartoteką iki dabar saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje. Rinko medžiagą kitiems savo veikalams.
Kalbininko išlikę rankraščiai (508 psl.) saugomi Vilniaus universiteto rankraštyne.
Profesoriui K. Būgai prižiūrint buvo leidžiamas laikraštis „Sibiro Lietuvių Žinios“. K. Būgos straipsniai skelbti „Švietimo darbe“, 16 recenzijų ir dar 29 straipsneliai bei „Priedėlis etimologijos žodynui“ buvo išleisti, kaip atskira knyga pavadinimu „Kalba ir senovė“. Šį veikalą profesorius Janis Endzelynas ragino K. Būgą pateikti Latvijos universitetui, kaip daktaro disertaciją. Vis tik K. Būga tai daryti atsisakė, dėl planų parengti dar ir antrą šios knygos dalį.
Taigi kalbininkas K. Būga parengė daug reikšmingos mokslinės medžiagos bei iki šių dienų išliko žymiausiu lietuvių etimologu.
Šeimos istorija bei palikti darbai
1913 metais K. Būga susituokė su Juze Stankūnaite iš Suvalkų Naumiesčio. Porą supiršo kalbininko bičiulio E. Volterio žmona. Po metų J. Ir K. Būgai susilaukė pirmagimės Gražinos. Šeima gyveno Peterburge, Permėje, Tomske.
1920 metais kalbininkas grįžęs į Lietuvą pradėjo organizuoti „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą.
1921 susilaukė sūnaus Gintauto.
Anot muziejininko R. Pivoriūno, yra išlikę pasakotų istorijų, kad K. Būga laisvalaikiu drožinėdavo medžio dirbinius, tačiau už vis labiausiai rūpinosi savo darbais, žodyno rengimu, kad net nepastebėjo kaip jo atžala vaikščioti išmoko. Mokėjo ir pajuokauti.
Kartą K. Būgai bičiulis davęs paskaityti knygą, paklausė ar ji patiko. K. Būga jam atsakė, kad ne. Mat tą knygą skaitydamas kalbininkas nerado ten nė vieno nežinomo žodžio.
1924 metais K. Būga tyrinėdamas dzūkų tarmių ribas, rinkdamas žodynui medžiagą persišaldė ir susirgo. Iš pradžių jo liga buvo gydoma namų sąlygomis, paskui gydymas tęsiamas Kaune, dar vėliau K. Būga buvo pervežtas į Karaliaučių. Net ir sirgdamas jis nuolat rūpinosi žodynu. Ir žmonos pirmiausiai klausdavo ne apie vaikus, bet apie savo žodyno korteles.
K. Būgos sveikata buvo pagerėjusi, jis jau planavo grįžti į Lietuvą, apie tai pranešė žmonai ir vaikams, parašydamas jiems atvirukus. Tačiau 1924 metų lapkritį jo sveikata vėl pablogėjo, sutriko kalba, raštas, kalbininką kamavo galvos skausmai.
Iš gruodžio pirmosios į antrąją Kazimiero Būgos gyvybė užgeso.
Kalbininko žmona likusi viena augino vaikus.
Suaugusi dukra Gražina šeimos taip ir nesukūrė, prižiūrėjo savo motiną, kuriai vis prastėjo regėjimas, o po nesėkmingai atliktos akių operacijos moteris visai apako.
1944 metais kalbininko našlė su vaikais emigravo. Dukra su motina išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. K. Būgos sūnus Gintautas 1944 metais, būdamas 22-ejų, išvyko į Švediją, Lietuvoje pradėtas medicinos studijas tęsė ten, tapo gydytoju.
K. Būgos sūnaus pastangomis 1995 metais Stokholme įkurtas Lietuvių vaikų Švedijoje mokyklos fondas.
2006 metais K. Būgos sūnus Gintautas atvykęs į Lietuvą įsteigė tėvo vardo kalbos ir kultūros paramos fondą, deja tais pačiais metais ir mirė.
Kalbininko dukra mirė Amerikoje 1997-aisiais.
Šiuo metu nebėra likusių artimų žymaus kalbininko K. Būgos giminaičių, tačiau liko jo atminimas bei per neilgą jo gyvenimo tarpsnį nuveikti darbai lietuvių kalbos ir visos mūsų tautos labui. Kalbininkas Skirmatas Valentas apie K. Būgą yra pasakęs:
„Būga nutiesė tvirtą kelią būsimam lietuvių kalbos mokslui, ypač jos istorinei lyginamajai krypčiai. <…>. Būga, pirmasis europinio masto lietuvių kalbininkas, atsiliepęs į to laiko dvasinės kultūros poreikį – atskleisti taką į lietuvių kalbos praeitį, į senovę, nuvalyti negailestingo laiko ir svetimųjų apnašas nepažeidžiant kamieno.“
Įamžintas kalbininko atminimas
Kalbininko K. Būgos tėviškėje, Pažiegės kaime, Zarasų rajone, name kuriame jis ir gimė, nuo 1973 metų iki šių dienų veikia memorialinis muziejus. Jame saugomos kalbininko biografijos detalės, anuomet išleistos K. Būgos knygos, šeimos fotografijos, senoviniai to meto daiktai, baldai, buities rakandai.
Kalbininko Kazimiero Būgos atminimui įamžinti 1934 metais jo vardas suteiktas Dusetų mokyklai (dabar Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija), 1985 metais Dusetų Nepriklausomybės aikštėje kalbininkui atminti atidengtas paminklas-biustas (vėlesniais metais perkeltas į K. Būgos gimnazijos skverelį), 1994 metais profesoriaus K. Būgos vardas suteiktas ir Dusetų bibliotekai.
