Dėl savo elgesio katės dažnai laikomos mažiau mylinčiomis nei šunys
Tikriausiai ne sykį esate girdėję tvirtinimus, kad katės mažiau myli savo šeimininkus, lengviau pakelia išsiskyrimą ar net apskritai prie nieko neprisiriša ir laiko save namų karalienėmis. Tokios kalbos niekaip neišsisemia, kaip ir diskusijos, kurie gyvūnai yra protingesni – katės ar šunys. O ir veikiausiai augindami katę ir patys ne sykį susidūrėte su situacijomis, kai murklė negailestingai nueina į šoną ar net kepšteli letena per jūsų ranką, kai bandote ją paglostyti.
Visgi jei šunys savo meilę, atsidavimą ir didžiulį prisirišimą parodo itin akivaizdžiais veiksmais, katės netgi atvirkščiai – dažnai suglumina šeimininkus dėl savo elgesio. Įvairūs keistoki nutikimai sėkmingai skatina mitus apie neva visišką kačių beširdiškumą ar siekį visada išlikti laisvomis, nepriklausomomis padėties šeimininkėmis. Tačiau ar tikrai šie naminiai gyvūnėliai visiškai neprisiriša prie savo šeimininkų, jų nepasiilgsta ir nejaučia nė kruopelytės meilės? Kaip suprasti, ar katė jaučia meilę ir ar išvis geba jausti taip, kaip tą suvokiame mes?
Įvairūs ekspertai, nagrinėjantys kačių elgesį ir jų pasikeitimą skirtingose situacijose, teigia galintys paaiškinti šių pūkuotų naminių gyvūnėlių jausmus ir poelgius. Tad jeigu ir jums kyla abejonių ar šalia miauksinti katė jus myli, pats laikas tai sužinoti, remiantis ekspertų įžvalgomis.
Kačių meilė yra kitokia, tačiau vis tiek egzistuoja
Iš esmės, po kelių tyrimų, susijusių su kačių jausmais ir elgesiu, mokslininkai pradėjo teigti, jog katės nerodo tokio prisirišimo savo šeimininkams kaip kad šunys. Tikriausiai niekam ne paslaptis, jog šuo savo šeimininke mato vadą, saugumo šaltinį. Būtent dėl šios priežasties šunys labiau rodo savo prisirišimą, stengiasi parodyti, jog jį vertina, be jo jaučiasi mažiau saugūs[1].
Tačiau klaidinga manyti, jog vien todėl visoms katėms nerūpi jų šeimininkai. Ar dar blogiau – įtikėti, kad katės visiškai nesidžiaugia šeimininkų draugija ir nejaučia jiems nė kruopelytės meilės. Iš tiesų, plačiai paplitęs įsitikinimas, jog šie pūkuoti padarėliai nejaučia jokio prieraišumo ir net nepasigestų pradingusio šeimininko, yra mitas, kurį vertėtų visiems laikams pamiršti. Katės tiesiog ieško žmonių draugijos ir parodo savo prieraišumą skirtingais būdais nei šunys.
Pavyzdžiui, pats paprasčiausias šuns prisirišimo ir juntamo atsiskyrimo nerimo pavyzdys – keturkojo elgesys šeimininkui išeinant ar grįžtant į namus. Šuo išlydi savo šeimininką prie durų ir ten pat pasitinka, kai jis grįžta namo. Tuo tarpu tiriant kates toks elgesys nebuvo pastebėtas. Tačiau tai nereiškia, jog katės nepasiilgsta savo šeimininkų. Tiesiog jos nerodo savo nerimo taip, kaip tą daro šunys, nes jų mąstymas ir prigimtis gan skiriasi nuo šunų.
Katėms nereikia glaudaus ryšio su socialinėmis grupėmis, kad išgyventų. Jos yra labiau pavienės medžiotojos, kurios nemato savo šeimininkuose vienintelio kelio, siekiant patenkinti pagrindinius savo poreikius. Tačiau katės tikrai užmezga socialinį ryšį su savo šeimininkais ir rodo jiems meilę. Tiesiog jų elgesys nėra skatinamas gilaus įsitikinimo, kad žmogus yra saugumo garantas. Todėl aiškinimai, kad šunys labiau myli šeimininkus nei kad katės yra visiškas mitas, kuriantis klaidingą suvokimą apie naminius gyvūnus. Svarbu suvokti, kad šunys ir katės funkcionuoja skirtingai ir lygiai taip pat jie visiškai skirtingais būdais išreiškia savo meilę.
Joms reikalingi žmonės, tačiau to nerodo taip akivaizdžiai kaip šunys
Katės, kaip ir šunys, tikrai prisiriša prie juos globojančių žmonių ir nežvelgia į juos vien kaip į ėdalo davėjus. Tiesiog kačių meilė nėra išreikšta tokiais akivaizdžiais poelgiais, kokius pasitelkia šunys. Iš tiesų, tyrėjai jau spėjo prieiti prie išvados, kad katės ne tik jaučia meilę, bet ir prisiriša prie žmonių kaip ir šunys ir net kūdikiai.
Kaip tai buvo įrodyta? Vieno tyrimo metu mokslininkai stebėjo 108 kates, iš kurių 70 buvo kačiukai, o likusios 38 – suaugusios katės. Drauge su katėmis buvo stebimi ir jų šeimininkai. Iš pradžių kiekviena katė buvo dvi minutes palikta kambaryje su savo šeimininku. Po dviejų minučių šis išėjo ir palaukęs porą minučių vėl grįžo į patalpą. Ekspertai itin akylai stebėjo katės elgesį sugrįžus šeimininkui, nes pagal tai sprendė, kokį prisirišimo būdą augintinis turėjo su žmogumi.
Prisirišimo būdai buvo skirstomi į saugų ir nesaugų. Saugus prisirišimas – tai kai katė pasitiki savo šeimininku, jog šis pasirūpins jos poreikiais, o katė jaučiasi patogiai tyrinėdama aplinką. Tuo tarpu nesaugus prisirišimas – kai katė linkusi rodyti nerimą ar net baimę savo šeimininko atžvilgiu. Tokiu atveju katė, pavyzdžiui, vengia šeimininko šiam grįžus į patalpą, trūkčioja jos uodega, katė laižo lūpas.
Ištyrus visas kates išaiškėjo, jog maždaug 64 % kačių buvo saugiai prisirišusios prie savo šeimininkų. Panašūs skaičiai buvo pastebėti ir tiriant šunis bei jų šeimininkus ir netgi kūdikius bei jų globėjus. Tad tokie rezultatai visiškai sutrypia mitą, kad katės nejaučia jokio prisirišimo. Jacksonas Galaxy, kalbėdamas apie tokį giliai įsišaknijusį mitą, sakė[2]:
Mes žvelgiame į kates po šuniškus akinius. Esame jomis nusivylę, nes jos nevizgina uodegų, nepasitinka mūsų prie durų, nesidemonstruoja taip, kaip kad žmonės iš prigimties atpažįsta meilę.
Kitaip tariant, laikas suvokti, jog katės ir šunys yra labai skirtingi gyvūnai, kurių elgesys ir mąstymas tikrai nėra vienodi. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog katėms nerūpi jas auginantys žmonės.
