Paskutinę šių metų pavasario dieną turėjau nelaimės nueiti į OKT (Oskaro Koršunovo teatro) spektaklį Jaunimo teatre "Otelas". Pasakyti, kad minėtu renginiu pasibaisėjau – tai nieko nepasakyti. Keiksmažodžiai, apsinuoginimai ne laiku ir ne vietoje, keisti veiksmai ir šūksniai, o kaip vyšnaitė ant torto – moteris Otelo vaidmenyje. Režisieriaus manymu, tai turėtų iki žiūrovo atnešti idėją, kaip sunku yra juodaodėms moterims. Išėjau per pertrauką.
Kai parašiau Kakava.lt, platinusiai bilietus, su prašymu grąžinti bent jau dalį pinigų, man buvo paaiškinta, kad jie „apgailėstauja, bet nieko padaryti negali“. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pasakė, kad jie teisūs, nes remiasi taisyklėmis, apie kurias buvau informuota prieš perkant bilietus.
Šiandienos taip vadinami „kūrėjai“ jaučiasi visiškai nepakaltinami. Jie gali daryti ką nori, įvesti į Šekspyro pjesę rusiškus keiksmažodžius, nuogybes, netgi sekso imitaciją, daryti iš vyro moterį ir kitaip tyčiotis iš žiūrovų, ir jie bus visiškai nebaudžiami todėl, kad bilietų taisyklės tai leidžia.
Aš, aišku, primiršau „Otelas“ kūrinio detales, bet žinau tiksliai – ten nebuvo žodžių „dalbajobas“, „zajobas“, ir mylimiausio „fu**ing“, pakartoto gal dvidešimt kartų su aistra, verta geresnio pritaikymo. Nebuvo raganų, du vyrai neimitavo sekso, ir nei vienas iš herojų nevaikščiojo praktiškai nuogas, demonstruodamas savo „grožybes“.
Ir kas baisiausia, tas veikalas daug kam patiko. Buvo žvengo ir aplodismentų.
Kodėl žmogus turi teisę grąžinti netinkamus batus, rūbus, kai kurią buitinę techniką, bet neturi teisės pretenduoti į kompensaciją, kai spjaunama į veidą ne tik jam, bet ir pačiam klasikui. Ir viskas, ką jis turi teisę padaryti - tai išeiti per antraktą (pertrauka tarp scenų)? Anksčiau tokius kūrėjus bent užmėtydavo pomidorais ir kiaušiniais, o dabar mums „gėda“, geriau pakentėti. Ir būtent tai leidžia visokiems Koršunovams „kurti“ toliau.
Numatau oponentų argumentus, iš kurių pagrindinis, – kad tai šiuolaikinis menas, nereikia įstrigti senoviniame mizanscenų ir turinio supratime, kad reikia judėti toliau ir panašiai. Bet nuo kada visiškai netalentinga vaidyba, riksmai ir neplanuotas aktorių juokas, ir buki juokeliai – menas? Ir jau visai ne argumentas – „tu juk galėjai ten ir neiti“. Juk aš, visų pirma, ėjau į kūrinį, o ne į pasityčiojimą iš jo.
O juk tai tik vienas iš tokių kūrinių. Gal metas nukratyti nuo savęs baimę, drąsiai pasakyti, kad karalius nuogas – ir balsuoti, visų pirma, pinigais, kad tokie kūrėjai negalėtų pagrindinėse miesto scenose statyti savo liguistų fantazijų.