Kultūra suprantama iš jos pačios, o ne iš kitų primestos pozicijos
Tiesa ta, kad kas teisinga, o kas amoralu, absoliučiai priklauso nuo tautos. Tačiau ar gali moralė pranokti vietą bei laiką?
Taip, poelgių tinkamumo ir neteisingumo vertinimas visiškai priklauso nuo kultūrų ir jose esančių tradicijų, kurios mums priklauso, mat tai, ką viena kultūra vadina „klaidingu elgesiu“, kita gi interpretuoja kaip absoliučiai įprastą. Kita vertus, jeigu priimsime šį samprotavimą už gryną pinigą, būsime priversti daryti išvadą, jog bet koks žiaurumas – nuo ritualinių vaikų aukojimo apeigų iki moterų lytinių organų sužalojimų – yra normalus ir netgi skatinamas. Kitaip sakant, neturint visuotinio moralės standarto, sunku vienareikšmiškai teigti, kad tam tikri veiksmai visuomet prieštarauja teisingumui.
Kuomet 2021 m. rugpjūčio 17 d. Talibanas, užvaldęs Afganistaną, paskelbė, jog gins esamas afganų moterų teises „pagal islamą“, išaiškėjo, kad vis tik nebuvo užsiminta apie žmogaus teises bei vakarietišką lygybės kaip esminio sverto idėją[1]. Beje, Talibanas įsigudrino įvaldyti kultūrinio reliatyvumo projekciją, raginančią toleruoti kitų tautų (o ypatingai savo) kultūros standartus, kad ir kokie drastiški jie būtų.
Turbūt niekas nesiginčytų, kad mes netveriame savame kailyje, kad pasakytume, jog viena kultūra yra geresnė ar blogesnė už kitą, arba dalis tradicijų yra šiek tiek keistos ir deformuotos. Ir tai darydami, sakyčiau, bent iš dalies rizikuojame stoti į nejautriųjų gretas. Ir visgi, ar kultūrų standartai iš tiesų daro tokią didelę įtaką?
Jūs sakote kepinta bulvė, o aš – ritualinė auka, tokiu pavyzdžiu iliustruodama dvilypius tautų tarpusavio prieštaravimus ne tik tradicijų, bet ir moralinės tvarkos (religijos) prasme. Kalbant pavienių žmonių bei jų asmeninės interpretacijos vardu, turbūt kažkas sakytų, jog vegetaru būti apsimoka labiau, nei valgyti mėsą, o atsisiųsti filmus nelegaliai – vienas malonumas. Trumpiau tariant, moralė kyla iš visuomenės, kultūrinių ypatumų bei istorinių faktų, kurių dėka turime įtvirtintas einamojo amžiaus tradicijas.
Kad ir kokia jaudinanti būtų vieta, su džiaugsmu grįžtame namo
Kiekvienas ganėtinai aktyvus ir dažnai keliaujantis žmogus galėtų pritarti, kad kuo daugiau pasaulio regime, tuo įžvalgesni tampame. Tačiau, nepaisant skirtingų kultūrų, gana sudėtinga atsisakyti savosios: kad ir koks linksmas ir jautrus būtų pasakojimas apie kitų šalių tradicijas, iš esamų pasaulio papročių renkamės saviškius, mūsų požiūriu, visu ūgiu stelbiančius kitus.
Lyginant konkrečias skirtingų šalių tradicijas, reikėtų paminėti, jog, pavyzdžiui, įvykiai, kuriuose kadaise dalyvavo Persijos imperatorius, paklausęs belaisvių graikų, ar jie sutiks suvalgyti savo mirusio tėvo kūną jei šis jiems sumokės, įkalintieji buvo kategoriški, mat Graikijos laidojimo procesijose buvo numatytas vienintelis lavonų deginimo variantas. Tuo tarpu tada, kai belaisviams indams pasiūlė sudeginti mirusius artimuosius, jie išplėtė akis ir rinkosi negyvo kūno valgymą – pinigai neįtakojo pasirinkimų, kurie buvo laikomi norma pastarųjų šalyse. Taigi, galima daryti išvadą, kad kiekvienas iš mūsų turime nuostatas, kuriomis remiamės vien todėl, jog gimėme tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.
Iš esmės sunku suvokti, kaip galime sulyginti abejotinomis tapusias praktikas, bet jeigu tikime, kad tai, ką visuomenė apibrėžia kaip teisingą, iš tiesų yra tinkama, tuomet esame priversti pripažinti, jog holokaustas, įvairūs kankinimai, vaikų santuokos bei Talibano ar Afganistano musulmonų tradicijos, iš moterų atimančios žodžio laisvę, nėra gėdingos.
Kalbant apie būdus, galimai išspręsiančius problemas, susijusias su papročiais ir požiūriu į juos, idealistinis teisingumo sąvokų išskyrimas atsižvelgiant į tarptautinius santykius galėtų būti vienas iš jų, mat kai valstybės kovoja su valstybėmis, tai tampa šunų „ėdynėmis“, galiausiai tapsiančiomis etinio išgyvenimo forma[2].
Manyčiau, kad jei norime apeiti vertę praradusią idėją, jog tam tikri įsitikinimai ar elgesio praktika yra moraliai neteisingi ar netgi smerktini, ko gero, turime grįžti prie objektyvaus etinio etalono pradmenų, kurių išanalizavimas padės išvengti savidestrukcinio „daryk pagal mus“ aspekto. Kita vertus, ar iš tikrųjų būtina atsakyti, kai kas nors paklausia: „dėl kokių priežasčių tavo pasirinkimas yra geresnis“?
Taip, skirtingas požiūris daugeliui gali atrodyti sudėtinga problema, tačiau arogancija ir manipuliavimu persmelkta Talibano spaudos konferencija dar kartą parodė, jog moralinis nuosmukis ir toliau lems bet kokios formos etinių vertybių kintamumą – visiems patinkančių tiesų, deja, nėra ir turbūt negali būti.
„Kultūrinis šokas“ kiekvienoje šalyje yra interpretuojamas skirtingai
Nepaisant to, kiek daug bendro turi žmonės, kultūriniai skirtumai yra daug labiau paplitę nei galime įsivaizduoti. Pavyzdžiui, nors visos kultūros turi savitą kalbą, jų struktūrų ir pokalbių etiketas atskleidžia didžiulius skirtumus: kai kuriose Artimųjų Rytų kultūrose įprasta bendrauti stovint vieniems šalia kitų; tuo tarpu Šiaurės amerikiečiai laikosi didesnio atstumo ir išlaiko ganėtinai didelę „asmeninę erdvę“[3].
Kita vertus, kalbant apie keistus ir dažnam žmogui nepriimtinus įpročius, ne paslaptis, kad Jungtinių Valstijų žmonės išreiškia pasibjaurėjimą kitų kultūrų virtuve ir mano, jog valgyti šuns ar kito naminio gyvūno mėsą yra neetiška; tuo tarpu karvių bei kiaulių valgymas, anot jų, yra absoliučiai normalus. Ir tai yra puikus skirtingų kultūrų vertinimo pavyzdys, kuomet lyginamasi su tautinėmis normomis. Įdomu dar ir tai, kad amerikiečiai linkę sakyti, jog anglai važiuoja „ne ta“ kelio puse; na, o ką jau kalbėti apie kai kurias Azijos dalis, vadinamas „Tolimaisiais Rytais“, mat net ir čia gali kilti klausimas: „kiek gi tas toli iš tikrųjų yra“?
Tiesa ta, kad mes galime vertinti savo kultūrą objektyviai – didžiuodamiesi – tačiau į odą įaugę įsitikinimai kartais kelia panieką kitų kultūrų atžvilgiu, o mėginimas primesti taisykles įplieskia plataus masto nesutarimus.
Taip, nuotykių ieškotojui, gyvenančiam Čikagoje, Montanos tyla atrodys nejauki, o mainų studentą iš Japonijos erzins nuolatiniai pašnekesiai paskaitose, bet kai jie susidurs su šiais skirtumais, išmoks vertinti kultūrą ne pagal savo, bet kitos šalies objektyvą – juk didžiausia stiprybė yra ne karinė jėga, o visai čia pat esanti – konstruktyvioji.
