Molėtiškių suburtos kapelos krikštatėviu tapo prezidentas
Molėtiškių Jolantos ir Viliaus Dranseikų šeimos kapela muzikuoja nuo 2004 metų ir teigia, kad jų suburtos kapelos krikštatėviu yra tapęs pats Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
„Tuo metu taip nutiko, kad į Dubingius (Molėtų r.) su vizitu atvyko prezidentas Valdas Adamkus ir reikėjo jį iškilmingai pasitikti. Mūsų vaikai – Barbora, Viltautas ir Vytautas, svečio vizitui, greitai surengė armonikos, smuiko ir dūdelės trio. Nuo tada ir susibūrė mūsų šeimos kapela. Todėl sakome, kad prezidentas V. Adamkus yra mūsų šeimos kapelos krikštatėvis“, – šypsodamiesi vienas kitam antrino sutuoktiniai.
J. Dranseikienė yra advokatė, jos vyras Vilius istorikas, pedagogas, verslininkas, tačiau šių skirtingų profesijų atstovai muzikai pašvenčia didžiąją dalį savo gyvenimo laiko.
„Aš natų nepažįstu, bet dar studentavimo laikais grojau trombonu, šiek tiek groju ir akordeonu. Mūsų vaikai nuo pat mažens norėjo mokėti groti taip kaip aš, bet bėgant laikui jie mane ne tik, kad aplenkė, bet ir praaugo“, – atviravo V. Dranseika.
Dranseikų šeimos atžalos – Vilius, Vytautas, Barbora, Agota, Viltautas ir Visvaldas įvaldę muzikavimą įvairiais muzikos instrumentais – armonika, smuiku, basetle, dūdelėmis, būgnais, būgneliais, kanklėmis, cimbolais, birbyne ir kitais šiuolaikiškesniais instrumentais, mat atliekant liaudišką muziką neretai prireikia virtuoziškesnio atlikimo.
Stengiasi lietuvių liaudies muziką perduoti jaunesniajai kartai
Molėtiškių šeima ne tik muzikuoja, dalyvauja įvairiose šventėse, taip pat vykdo neformaliojo ugdymo švietimo programą ir muzikavimo subtilybių moko vaikus. Dranseikų kapelos muzikinis repertuaras platus, bet svarbiausią vietą jame užima lietuvių liaudies muzika, dainos, šokiai, žaidimai, mįslės. Koncertinių vakaronių metu kapelos nariai ne tik groja, dainuoja, bet ir pasakoja apie lietuvių liaudies tradicijas, supažindina su muzikos instrumentais.
Sutuoktinių pora tikino, kad jiems svarbu ne tik muzikuoti, bet ir lietuvių liaudies muziką, lyg brangią tautos relikviją, perduoti jaunesniajai kartai.
Šeima kasmet stengiasi sudalyvauti vaikams organizuojamose muzikinėse stovyklose, kuriose vaikai supažindinami su lietuviškos muzikos tradicijomis, tendencijomis, muzikos instrumentų istorija. Jau suaugusios Dranseikų atžalos keliaudamos po svečias šalis ten viešint taip pat neretai paima lietuvių liaudies instrumentus į rankas tam, kad pagrotų didžiųjų miestų gatvėse, aikštėse ir užsieniečiams parodytų kaip skamba lietuvių liaudies muzika. „Važiuojame visur kur tik mus kviečia ir net nesitikime, kad mums už pasirodymą bus sumokėta“, – kalbėjo J. Dranseikienė.
Kadaise Dranseikų šeimos kapela priklausė Molėtų kultūros centrui, tačiau, kaip patys sakė, nelabai supratę tų politinių žaidimų kodėl kartais vienai kapelai leidžiama pasirodyti scenoje, o kitai ne, nusprendė nuo kultūros centro atsiskirti. Tuomet įkūrė asociaciją „Polkutė“, įsigijo visus reikiamus instrumentus ir sau ramiai tęsia muzikinės sklaidos veiklą.
Muzikavimas tapo gyvenimo dalimi
Jauniausias šeimos narys Viltautas būdamas vos septynerių jau puikiai valdė armoniką ir iki dabar jau yra pelnęs gausybę apdovanojimų.
„Mūsų jauniausias sūnus Viltautas tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Jam gimus mes jau grojome, tai jis net neįsivaizduoja kaip dar kitaip galima gyventi. Sūnus debiutavo su armonika scenoje būdamas 5-erių. Tuomet molėtiškis armonikos virtuozas Kęstutis Kuzmickas organizuodamas konkursą-varžytuves „Armonikierių duetai“ ieškojo partnerio kapelos armonikieriui. Nors tokio amžiaus vaikui dar buvo per sudėtinga groti armonika, tačiau Viltautas išmoko groti keliais mygtukais, sudalyvavo „Armonikierių duetuose“ ir taip būdamas mažamečiu pradėjo savo muzikinę karjerą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
J. Ir V. Dranseikai teigė, kad pernelyg nesistengė skatinti savo vaikų muzikuoti. Tačiau jie, kaip ir tėvai, pamilo muziką
„Kai prisilieti prie muzikos, tiesiog nebegali sustoti. Vieni žiūri filmus, serialus ar dar kažką veikia, o mes net ir knygas skaitome apie muzikos instrumentus. Muzika yra mūsų gyvenimo dalis“, – tikino J. Dranseikienė.
Keliaudami po užsienio šalis Dranseikai visada aplanko muzikos instrumentų muziejus, o karantino metu turėdami daugiau laisvo laiko savo sodyboje netgi langines ištapė muzikos instrumentų piešiniais.
Dranseikų šeimos kapela yra koncertavusi ir Lietuvoje viešint Popiežiaus nuncijui, ir įvairių šalių prezidentams, tačiau labiausiai jiems patinka muzikuoti ne salėse, kuriose susirenka gausybė publikos ar garbių svečių, bet jaukiose vakaronėse.
„Vakaronių metu su žiūrovais užsimezga šiltas ryšys. Koncertinėse salėse dažnai visi turi skubėti, žinoti savo pasirodymų eiliškumą. Sustojus scenoje šviesos nukreipiamos į atlikėjus, o apakinti šviesų jie net negali matyti žiūrovų. Tokie pasirodymai nesukuria teigiamų emocijų. Labai smagu, kuomet po koncerto muzikantai neskuba išsiskirstyti, pabūna kartu, pabendrauja, pašoka, pasilinksmina, taip formuojasi bendrystės ryšys. Juk visi dalyviai groti moka, koks skirtumas kuris groja geriau, ar prasčiau. Juk svarbu ne komisijos įvertinimą gauti, bet pajusti emociją, publikos atgalinį ryšį“, – mintimis dalijosi J. Dranseikienė.
Mano, kad valstybė skiria per mažai dėmesio etninei kultūrai
Molėtiškių šeima įsitikinusi, kad mūsų valstybė etninei kultūrai puoselėti skiria per mažai dėmesio. Dauguma televizijos laidų, koncertų yra skiriama vyresnio amžiaus auditorijai, tačiau tas pats formatas nėra tinkamas vaikams. Populiarinti liaudišką muziką, instrumentus reikėtų pasitelkiant šiuolaikines technologijas, kurios būtų priimtinos jaunimui. Pašnekovų teigimu, į ansamblių, liaudiškų kolektyvų veiklą būtų galima pritraukti daugiau jaunimo, jei būtų sudarytos sąlygos jiems susieiti į būrį nereikalaujant iš jų aukščiausių pasiekimų.
„Reikia džiaugtis jau vien dėl to, kad jaunimas dalyvauja ir nereikia jų sprausti į rėmus. Jie lietuvybę išsaugos ir skleis tik tuomet, kai nebus verčiami atitikti tam tikrus standartus ar reikalavimus. Šiuolaikinis jaunimas negaiš laiko klausydamas kažkieno nurodymų, griežtų taisyklių ir neaiškių reikalavimų. Reikia leisti vaikams pajusti pasitenkinimą tuo ką jie daro ir tuomet jie savaime norės dalyvauti veikloje neskaičiuodami laiko“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nors šiais laikais kapeloms, ansambliams užsidirbti ir pragyventi iš muzikos sudėtinga, tačiau Dranseikai svajoja, kad kažkada situacija pasikeis ir ekonomika mūsų šalyje pasieks tokį lygį, jog su muzika susijusių profesijų atstovai galės uždirbti daugiau nei kelis šimtus eurų, kaip yra pastaruoju metu.
„Mes esame Europinės kultūros dalis. O muzika yra mobilus, kilnojamas paveldas, kuris gali skambėti visame pasaulyje, kurį galima nuvežti ir parodyti į bet kurį pasaulio kraštą. Etninės kultūros tęstinumą galima užtikrinti tik mokant vaikus muzikos. Tam tikslui Kultūros rėmimo fondas turėtų skirti daugiau lėšų vaikų muzikinėms stovykloms ir panašiam užimtumui. O, kad išsaugotume savo tautiškumą pirmiausiai reikia išmokti gerbti jauną žmogų“, – teigė V. Dranseika.
