Žmonija garbina mokslą – galbūt netgi perdėtai
„Filosofija mirė, nes „atsiliko“ nuo šiuolaikinių mokslo, ypač fizikos, žinių“, – kartą pareiškė Stephenas Hawkingas[1].
Visgi, ar blogai, jei mokslas vertinamas labiau, palyginti su kitomis akademinėmis disciplinomis? O gal jis daro žalą mums to nė nepastebint?
Daugelis manome, jog mokslinės žinios yra vienintelė turimų žinių forma arba geriausia žinių forma, kurią turime apskritai. Tačiau egzistuoja ir kitos scientizmo (filosofinių nuostatų, kad į visus prasmingus klausimus galima atsakyti pasitelkiant mokslinius metodus) atmainos.
Pavyzdžiui, psichologas Steve Tayloras teigė, jog scientizmas yra aklo ir dogmomis grįsto tikėjimo sistema[2]. Bet kodėl mes šiam reiškiniui degame žalią šviesą?
Tikėjimą išorinio pasaulio egzistavimu, kaip jums pasakys bet kuris epistemologas, įrodyti labai sunku. Taip sako ir Susan Haack knygoje „Mokslo gynimas proto ribose“, pabrėždamas, kad mes perdėtai garbiname mokslą, priimdami jį kaip vienintelį autoritetingą, atmetant bet kokią kitų specialistų kritiką[3]. Čia ir susiduriama su didžiausia problema.
Perdėta pagarba kažkam yra klaidinga, o perdėtas pasirengimas pripažinti autoritetingais bet kokio šaltinio teiginius yra kvailas. (Juk kaip tik tai ir simbolizuoja žodis „perdėtas“.) Kita vertus, sakyti, jog mokslas yra tik dogmatiškas įsitikinimas, reiškia paversti jį ginklu; beveik taip pat kovingai nusiteikti, kaip ir įsikimbant į parankę kritikai. O ar jūsų pažįstamų tarpe irgi yra „kritikuolių“?
Įdomu, kaip šita tema buvo pamiršta, nors „smagumėliai“ kasdien tęsiasi.
Jau turbūt atsibodo vardinti kaimynus, nuo krešulių „užvertusius kojas“. Užtat kažkas gauna „pointą“ tarstelėjęs: ar bent vienam politikui, reklamavusiam skiepus, sušlubavo sveikata? Ar kuris nors iš jų buvo rastas be smurto žymių?
Vis dar tamsus miškas, kas čia per planas, tačiau kritinis mąstymas – akivaizdu – neretai lygus nuliui.
Mokslas pasitelkiamas žaidžiant pavojingą „katės-pelės“ žaidimą
XX a. viduryje teologai siekė apginti savo akademinę teritoriją nuo, jų manymu, grėsmingo mokslo įsiveržimo, teigdami, kad tai kelia grėsmę humanitariniams mokslams ir religijai. Kitaip tariant, pastarieji tvirtino, jog scientizmas virsta kultu, „talkinančiu“ Dievo bei antgamtiškumo neigimui ir „betikslės visatos“ kvestionavimui.
Turbūt ne taip jau keista: greičiausiai niekas nenorėtų išsižadėti galios, kurios dėka būtų galima tapti nematomu ir numauti kelnes kiekvienam vyrui (ar moteriai), metančiam alaus butelį į mišką, nors ši paslaptinga kelnes maustanti jėga dar nebuvo atskleista.
Kai kurie filosofai dabar žaidžia panašų žaidimą, t. y. naudoja scientizmą kaip ginklą kovoje su mokslininkais, kritikuojančiais akademinę filosofiją; mokslo palaikytojai savo ruožtu siekia perteikti emocinę jėgą, pavyzdžiui, pritarimo ar nepritarimo jausmą, „disponuodami“ įtikinamais apibrėžimais.
Teigti, kad scientizmas yra „per aukštas mokslo vertinimo balas“, panašu į teiginį, jog abortas yra žmogžudystė – apibrėžimas perkrautas emocine jėga. Užuot pasmerkę scientizmą (kaip ir bet ką kitą) pagal apibrėžimą, scientizmo oponentai turi tiksliai parodyti, kas yra ne taip. Galiausiai mažai tikėtina, jog kažkas pripažins, kad pagarba mokslui yra perdėta, ypatingai kai vienas dalykas yra geresnis už kitą kiekybiniu arba kokybiniu požiūriu.
Šiuo atveju mokslo žinios yra kiekybiškai geresnės už nemokslines žinias, nes jos turi didesnį poveikį. Teiginį patvirtina ir duomenys apie publikacijų skaičių ir mokslinių tyrimų poveikį (t. y. citavimų skaičių)[4].
Pavyzdžiui, dauguma mokslo publikacijų yra cituojamos, o humanitarinių mokslų srityje filosofija, etika ir religija pasižymi didžiausiu necituojamų publikacijų procentu.
Galima teigti, kad mokslo žinios yra kokybiškai geresnės už nemokslines žinias, nes jos yra sėkmingesnės aiškinimo, prognozavimo ir instrumentiniu požiūriu.
Paimkime, tarkime, Alberto Einšteino reliatyvumo teoriją.
Ši teorija yra sėkminga tiek, kiek ji išsamiai paaiškina reiškinius, kurie kitu atveju atrodytų paslaptingi, pavyzdžiui, gravitaciją, planetų orbitas, juodąsias skyles, elektromagnetizmą ir kt.
„Moksliškumo“ argumentas nėra galutinis – žinome tiek, kiek mums „pavesta“ žinoti
Karas prieš mokslą, kaip žinia, jau vyksta internete ir socialinėje žiniasklaidoje: kovotojai mėgina sukelti masines abejones ir nepasitikėjimą bet kokiais visuomenės sveikatos pareigūnų ir organizacijų, tarkime, Pasaulio sveikatos organizacijos, teiginiais apie COVID-19 vakcinas; klimato kaitos „neigėjai“ tai pasitelkia siekdami pasėti abejonių sėklą dėl mokslininkų sutarimo dėl antropogeninės klimato krizės. Visa ši mokslinė dogma ragina sekti mokslu – politikos bruožu, pateisinančiu uždarymą ar kitas paniką sėjančias priemones.
Be jokios abejonės, mokslas yra unikalus, galingas ir nuostabus, ir jį reikia šlovinti bei saugoti. Bet viskam reikalingas (savas) sveikas protas.
Tikėjimas „viskuo“ kelia grėsmę
Plačiai pripažįstama prielaida, kad geriausios mokslinės teorijos yra sėkmingos. Kitaip tariant, dogmatiško „mokslo garbinimo“ medalio pusė yra dogmatiškas „mokslo neigimas“. Bet ir viena, ir kita yra klaidinga.
Tai leidžia išlaikyti atvirą ir diskutuotiną klausimą: kokį požiūrį ar poziciją turėtume turėti mokslo atžvilgiu?
Kiekvienam iš mūsų reikalinga amunicija: tiek mokslo šalininkams, tiek jo „neigėjams“. Tačiau karo metaforos – ypatingai vienam prieš kitą – yra netinkamos. Ir aš suprantu šią riziką: jei gydymas nepadeda, pacientai, kurie buvo priversti manyti, kad jie turi kovoti su vėžiu, gali kaltinti save, klaidingai manydami, jog jiems trūksta jėgų. Ši metafora tinkama bet kokiems kraštutinumams.
