Menas apverstų pasaulį – priverstų pirkti net ir dramblį

Kalėjimai mūsų galvose užsmaugs greičiau, nei tikimės

Nuo to, kaip žmogus orientuojasi į akimirką, priklauso jo nesėkmė arba vaisingumas.

Ir vis dėlto, mes praleidžiame savo gyvenimą bėgdami nuo dabarties akimirkos: per daug planuodami ateitį, tokiu būdu artėdami prie nerimo dėl rytdienos nepastovumo, taip atimdami iš savęs gyvybingumą.

Akivaizdu, jog nuolatinis bėgimas nuo mūsų pačių gyvenimo yra didžiausias nelaimės šaltinis. Tuo tarpu mūsų kalbos architektūra taipogi išlaiko polinkį „nebūti“, – bėgti nuo tėvų, senelių, pilnutėlių prekybos centrų kasų bei kalno sauskelnių, ir niekuomet nesustoti: užimtumo kaip garbės ženkliuko kultūroje energingai mėgti darbą ir dar energingiau maistą, kaip ir nervines ligas ir peizaže besiformuojančią išsėtinės sklerozės diagnozę, labiau pažįstama nei pasisveikinti su seniai matytu artimuoju.

Iš to taip pat matome, jog vienas smūgis – kad ir koks jis bebūtų stiprus – negali padaryti žmogaus nelaimingiausiu: tai gali arba atimti iš jo viltį, paliekant atspaudą atmintyje, arba atmintį, paliekant viltį.

Asmuo, kuris tikisi amžinojo gyvenimo, tam tikra prasme yra nelaimingas individas tiek, kiek jis atsisako dabarties su ypatingais baigtinumo momentais. Bet jei jis negali tapti savimi su viltimi, tačiau ją praranda, tada jo nėra ne tik dabartyje, bet ir ateityje, ir mes turime nelaimingųjų – „skrodžiančių ekraną“ (beveik iki pūslių) – kartą.

Šiaip ar taip, derėtų prisiminti, jog raganos nebuvimas nepanaikina burto, ir kiekvienas iš mūsų turi galimybę gyventi magijoje dar prieš tai, kai dalies iš mūsų populiarumas išaugs pasitraukus iš gyvenimo (deja, būna ir taip).

It ant mielių augantys troškimai išnaikins mūsų populiaciją

Vieni renka kriaukles, kiti vaizduoja saulės judėjimą; dar kiti valdo spaustuvę, laikosi įsitvėrę namų, gamina nėrinius ar persekioja meilužius. Tačiau bučiuodami vienas kito vokus ir burnas nepamirškite, kad vėl pasinersite į vienišą kūną kaip undinės.

Niurzgėdami ir „apsivynioję“ paltais mes kas dieną aplenkiame nekaltą sceną: kol vienos bendruomenės nuolatos perpildo gyventojų skaičių, kitos mutuoja dėl žiauraus maisto, valdžios ir sekso poreikio. Kitaip sakant, žmonių mirtys yra įaustos į jų skarą, kurios sidabrinius siūlus pastarieji čiulpia bado metu, jog išliktų gyvi. Ir šie iškreipti atspindžiai kartojasi vėl ir vėl.

Iš tiesų yra dalykų, apie kuriuos sunku kalbėti. Vis tik siela – nuo galvos iki kulnų – yra nesenstančios išminties orakulas apie viską, – nuo to, ką iš tikrųjų reiškia geras gyvenimas iki to, kodėl vaisinga monotonija yra būtina laimei, meilei, seksui ir mūsų moraliniams prietarams.

Akivaizdu, kad visą žmogaus veiklą skatina troškimas.

Geriausiu atveju fotografija – kartais viena nuotrauka ar jų grupė, – tas mažas balsas gali suvilioti mūsų sąmoningumo jausmą, pasivadinusį vis ryškesnį atspalvį įgaunančiu „būtinybės“ vardu.

Neteisybės vaizdavimas – menininkų priešas

Nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų daugelis fotografų nerimavo, kaip palikti savo pėdsaką. Bet ar galime pabandyti pakeisti pasaulį – netgi padaryti jį geresniu – nuotraukos dėka?

Nustebtumėte sužinoję, kiek fotografų bandė panaudoti atvaizdus, kad įtikintų mus, jog reikia pokyčių. Tokiais atvejais fotografija skirta pasmerkti tam tikras situacijas ir sukelti atsaką.

Įdomu tai, jog sąvoka „dokumentinė fotografija“ reiškia vaizdus, padarytus siekiant atspindėti pasaulį, gerbti faktus ir siekti tikrumo; iš esmės dokumentinė fotografija yra vaizdas, kuris patvirtina tam tikrą įvykį, mesdamas iššūkį auditorijai.

Taigi nuotraukos daromos ne tik norint ką nors nurodyti, bet ir įtikinti, tokiu būdu pagerinant pasaulį. Ir visgi, kaip konkrečiai nuotrauka gali mus paveikti?

Viena vertus, fotografija socialiai laikoma tikslesne už kitas meno priemones. Be to, kyla kita mintis, kad norint užfiksuoti minėtą vaizdą, fotografas turėjo būti liudininkas.

Iš tiesų nuo pat pradžių fotografija svyravo tarp dokumentiškumo, priartėjimo prie tikrovės ir faktų reprezentavimo bei meniškumo, jausmų išreiškimo ir scenų kūrimo. Tačiau dokumentinė intencija fotografijoje atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje dėka Jacob August Riis ir Lewis Hine, – jie abu fotografavo socialines temas, siekdami išryškinti tam tikras nelygybes ir jas pakeisti^[1]. (Svarbu suprasti, kad per tuos metus perėjimas į industrializuotą visuomenę sukūrė didžiulę nelygybę.)

Konkrečiau kalbant, J. Riis, suvokęs rašytinio žodžio ribas apibūdinti faktams, pradėjo fotografuoti, jog parodytų miesto imigrantų pažeidžiamumą ir gyvenimo sąlygas.

Po kelerių metų Niujorke vyras išleido knygą „Kaip gyvena kita pusė“, kuri tapo labai reikšminga, ir paskatino miesto reformą mažiau palankiose vietovėse, pavyzdžiui, įrengiant žaidimų aikšteles ar sodus^[2].

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje L. Hine fotografavo imigrantus, atvykstančius į Eliso salą, parodydamas, kaip jie prisitaikė prie naujo gyvenimo. Bet svarbiausi jo darbai buvo susiję su vaikų darbu kasyklose ir tekstilės gamyklose^[3]. Būtent šių vaizdų dėka jis galėjo reklamuoti Vaikų darbo apsaugos įstatymą. (Tai parodė Vakarų pasauliui, koks gyvenimas ten, kur mūsų žvilgsniai „nekrenta“.) 

Šiais laikais vis dar yra susirūpinusių fotografų, siekiančių įtikinti savo amžininkus pakeisti pasaulį, susitelkiant į sąžinę. Trumpai tariant, daugelis menininkų neatsisakė utopijos, mat pripažįstama, kad dokumentinės nuotraukos siūlo daug galimybių, ir jos nėra valdomos pagal vieną konkrečią formulę.

Šiaip ar taip, visur, kur yra fotografas, turi būti ir publika, kuri tuos vaizdus atpažintų kaip dokumentus, bei gebėtų juos perskaityti, suteikdama vaizdams prasmę (atitinkamai elgdamasi).

Akivaizdu, jog tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir akimirkos, kurią jis tuo metu išgyvena (ne visi paveikiami vienodai.) Vis dėlto, jei mes, kaip asmenys, dėl konkrečių nuotraukų esame bent šiek tiek sujaudinti, galime padaryti daug gero.