Prisirišimai formuoja tai, kuo mes tampame
Meilės prigimtis yra susijusi su dėmesio davimu žmonėms net ir tada, kai, rodosi, esi per daug pavargęs, jog kažką duotum. Tačiau, remiantis bendrosios meilės teorijos nūdienoje įžvalgomis, kas mes esame ir kuo ilgainiui tampame, iš dalies priklauso nuo to, ką mylime. Kita vertus, mylėti nežinant, kaip tai reikia daryti, yra perdėm pavojinga – tai gali sužeisti kitą žmogų.
Nors meilė nuo pat pirmųjų užfiksuotų minčių aušros buvo traktuojama kaip filosofijos, etikos bei pagrindinių ideologinių tradicijų pagrindas, ji savo vietą mokslinių dogmų sąraše pelnė visai neseniai, tokiu būdu atskleisdama intuityvią psichologinę prieraišumo idėją bei beprecedentę jos armatūrą.
Tiesa ta, kad mūsų prisirišimai formuoja meilės kaip svarbiausio poreikio rezultatus, kuriuos būtina patenkinti sveikam vystymuisi. Ir vis tik, žmogus, rytą pasitinkantis laboratorijoje ir savo organizmo variklį užkuriantis kava, cigaretėmis ar alkoholine manija yra įsitikinęs, jog, nepaisant nūdienai pataikaujančių tezių, meilė yra svarbi tik tiek, kiek mūsų emocinis intelektas gali būti naudingas ateities nuopelnams bei išradimams.
Žinoma, iš esmės bet kokios idėjos, gimstančios populiarios kultūros prieglobstyje, tampa tam tikrų mokslų vyksmo dalimi, bet esminis gyvavimo (jausmų išraiškos) vaidmuo lieka nepakitęs.
Įdomu tai, kad Haris Harlowas, kuris yra vienas iš pirmųjų psichologų, moksliškai ištyrusių žmogaus prieraišumo prigimtį, stebėjo beždžionės kūdikio bendravimą su jo „motinomis“ tam, jog nustatytų abipusį prisirišimą socialinės izoliacijos padarinių kontekste, nušviečiančiame meilės prigimtį: eksperimento metu jis sukūrė dvi dirbtinės surogatinės motinos versijas mažoms beždžionėlėms – vieną pagamintą iš vielos, o kitą – emocionalią ir švelnią – iš vielos bei audinio; abu variantai buvo šildomi iš vidaus, imituojant tikros motinos kūno šilumą[1].
Laidinė mama turėjo buteliuką su pienu, o jausmingoji siūlė rūpesčiu grįstą prisilietimą. Ir visgi, galiausiai šiuo pragmatišku bandymu buvo nustatyta, kad kūdikiai kone visada yra linkę rinktis rūpestingą motiną. Kitaip tariant, atžalos atkreipė dėmesį į maistą siūlančias motinas tik tada, kai buvo iš tiesų alkanos. Tačiau jos liko visiškai prisirišusios – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – prie joms malonaus roboto, mat saugumas bei malonus dėmesys, pasirodo, yra žymiai svarbesni sklandžiam vystymuisi nei reguliarus maitinimas.
Kita vertus, daugelis žmonių, ko gero, nėra tobulo auklėjimo ir tinkamo žmogiško ryšio kūrimo namuose rezultatas, ir jeigu individas nesuvokia meilės esmės kūdikystėje, jis gali neišmokti mylėti apskritai. Todėl mokykitės mylėti tol, kol neišmoksite gyventi.
Pastogė – nėra svarbiausias aspektas
Mes gyvename pasaulyje, kuriame artimus santykius apibūdinantys žodžiai, tokie kaip „artumas“, „meilė“ ar „ryšys“ yra vis kartojami lūpose, kai kalbame apie vaikus ir jų tėvus, draugus bei partnerius. Kita vertus, galbūt viskas, ką žinome gyvenime, yra ėjimas į ten, kur galima sužinoti daugiau?
Taip, meilė – tai saugus uostas, kuriame mamos ranka apglėbia išsigandusį vaiką. Tačiau žiūrint retrospektyviai, išties daug mokslininkų kurį laiką priešinosi tokiai idėjai. Atkreipiant dėmesį į šiam jausmui būdingas asociacijas, pastebima, kad jis yra moralinė silpnybė, kurią reikia kontroliuoti: būdamas vienas stipriausių, intensyviausių ir netvarkingiausių jausmų, jis garbina ne tik jo vertus, bet ir didžiausius nusikaltėlis, kurių korupcinis poveikis turėtų būti sustabdytas tučtuojau.
Tuomet, kai kyla pagunda nešioti ar be perstojo myluoti savo vaiką, atminkite, jog meilė yra pavojingas įnagis, mat vaiko charakteris kinta greitai, ir bet koks poveikis juntamas kone iškart[2]. Ir visgi, kas gali pasakyti, kad žala, galimai pasirodysianti tarpduryje, kada nors bus ištaisyta?
Tiesa ta, kad kintančių emocijų vertinimas bei informacijos absorbavimo klimatas, stovintis už neįtikėtino stiprumo ir nepatikimumo emocijų, susijusių su meile, padėjo pagrindus monumentaliai revoliucijai. Be kita ko, malonu žinoti, kad mokslas galiausiai įsiklausė į tokią, rodosi, akivaizdžią ir intuityvią tiesą – kad meilė yra svarbiausia mūsų žmogiška patirtis – kurios dėka įvyko pokytis individo vystymosi ir prieraišumo plotmėje.
Žinoma, kaip ir bet kuriai revoliucijai, jai taipogi reikėjo kolegų, dirbančių kartu, sąmokslo teorijų šalininkų bei giminingų sielų, tačiau džiugu, kad mokslininkai ir psichoanalitikai, iš pradžių tyrinėję emocijų bei fizinių poreikių sąsajas, išvydo aiškų disonansą tarp vaiko išlaikymo (pastogės) ir pasitenkinimo bendravimu, nustatydami, jog vis tik pastarasis faktorius vaiko laimės formulėje yra pagrindinis.
Priklausomybė privertė vaikus grįžti pas smurtaujančias motinas
Prisirišimo teorija iš esmės sako, kad būti mylimam yra svarbiau, nei mylėti pačiam: tai ne tik prisiglaudimas prie šilto kūno vėsų penktadienio vakarą, bet ir meilė objektui, iš kurio tikimės dar didesnio dėmesio. Pavyzdžiui, motina jau savaime yra susieta su savo kūdikiu, bet jam svarbu žinoti, kad ji jį besąlygiškai myli.
Žinoma, kai esi mažas, šis jausmas turi būti toks apčiuopiamas, kaip kad šiltos rankos ar švelnus kvėpavimas pakaušyje, mat šios jausminės revoliucijos „architektūra“ daro didelę įtaką vaiko intelekto koeficientui[3].
Be to, įdomu tai, kad nors kai kurie tyrimai, atlikti su našlaičių prieglaudose esančiais vaikais, rodo, jog socialinė izoliacija kenkia pastarųjų intelektinei raidai, vaikai, kurie buvo išsilavinusių, bet itin užsiėmusių moterų nepageidaujamo nėštumo pasekmė, buvo ne tokie gabūs, kaip tie, kurie kurį laiką augo nepasiturinčiose, bet mylinčių tėvų šeimose.
Pradžioje buvo manyta, kad genai yra didžiausias intelekto prognozuotojas, tačiau nustatyta priešingai: paaiškėjo, jog meilė ir intelektas yra daug labiau susiję nei genetika ir intelektas.
Aišku, dalis žmonių (savo poziciją teisinančių tėvų) galbūt sakytų, kad kas gi domėsis bejausmiu vaiku, kuris „nejudina“ širdies. Tačiau aš manyčiau, jog šios užklausos pagrindas yra keista vištos bei kiaušinio problema, kurios epicentre yra klausimas, susijęs su meile kitam žmogui, sukeliančia susidomėjimą juo, na, arba susidomėjimu, sukeliančiu meilę – spręsti jums.
Kalbant apie atradimus, tiesa ta, kad susidomėjimas ir meilė susilieja taip tvirtai ir neatsiejamai, kaip virvė – juk mes esame interaktyvus jausmų bei įvairių troškimų pluoštas. Kita vertus, kūdikiui, vaikui ir netgi suaugusiam asmeniui būtinas bent vienas juo suinteresuotas ir į jį reaguojantis žmogus. Trumpai tariant, geriausiai augame tada, kai mus kažkas augina – tai sugrąžina į „Aš esu svarbus“ šalį.
Ir visgi, verta žinoti, jog yra ir kita širdį veriančių šeimyninių santykių medalio pusė: neretai vaikai, augantys smurtinėje šeimoje, ne bėga nuo siaubingų tėvų, bet stengiasi užsitarnauti savo meilę ir jiems įtikti, išreikšdami tikėjimą ir priklausomybę taip, lyg nėra kito pasirinkimo, kaip tik bandyti nuleisti inkarą į vienintelį turimą uostą.
