Neleiskite praeities nuoskaudoms uzurpuoti jūsų likimo
Mes praleidžiame savo gyvenimą bandydami įtvirtinti savo laikinumą tam tikroje pastovumo bei stabilumo iliuzijoje: kuriame planus, duodame įžadus, kol netikrumo srautą palaikome įpročiais ir rutina, užliūliuojančia guodžiančia svajone apie kontrolę, kad vėl ir vėl klauptumėmės ant žemės, pasiduodami jėgoms ir įvykiams, daug didesniems nei visa žmonija kartu sudėjus.
Tomis akimirkomis – klūpint nežinomybės baseine – širdis plyšta ir leidžia įsiveržti gyvenimui, pavergtam per gerklę lendančių reklamų ir atsinaujinančių mobiliųjų telefonų.
Laimei, gyvenimo ritmą kuria ne tik moderniųjų technologijų diegėjai, bet ir kompozitoriai, ieškantys, kaipgi gyventi su tuo generuojančiu sugedimu, mėginant sukurti vientisą ir gražų rutinos „trafaretą“ tarp sudužusių fragmentų ir sulaužytų istorijų.
Kita vertus, kuomet gyvybė, kurią taip kruopščiai saugome, skyla į dvi nuomojamas dalis (per pusę), atsiskleidžiama turtinga žemė – drėgna, tamsi dirva, paruošta naujam gyvenimui.
Bet kokiu atveju, manyčiau, jog bet kurio iš mūsų gyvenimas yra nusėtas stulbinančiais įsitikinimais ir suvokimais, kurie tyliai ir mirtinai veikia užkulisiuose – nuo depresijos remisijos iki šuns netekimo, – net ir didžiausia tamsa tampa dėlionės dalimi, ir nejučia imama kvėpuoti.
Konkrečią savo gyvenimo istoriją perskirstydami į apmąstymus apie visuotinį viso gyvenimo pulso plakimą suprasite, kad visi iki vieno kovojame su savo praeitimi; su savimi, kokiais buvome; su gyvenimu, kurį nugyvenome ir su nuostoliais, kuriuos patyrėme.
Stebuklas yra tai, jog mes turime galimybę prisikelti iš kančios. Stebuklas – tai sielos atkaklumas susirasti save, pažvelgti jai į akis ir susemti savo likučius.
Nesakau, kad reikia paleisti kontrolę ir išjungti žadintuvą, tačiau žodis „leisti“ ne tik suteikia terpę augimui, bet ir abejoja valdžia, padėdamas atsiriboti nuo įpročiu tapusio aklumo.
Klajojant patirsite tai, ko negalėjote įsivaizduoti
Dirbant pagal profesijas, iš mūsų reikalaujama atitikties standartams. Bet visiškas susitaikymas su žygiavimu paskui minią užgniaužia orą, stingdo protą ir suka vidurius.
Daugumoje iš mūsų gyvena smalsumas – noras pamatyti, kas yra už kampo. Ir tam nereikia epinės kelionės aplink pasaulį; tereikia eiti ten, kur niekas nesako, jog turime eiti; kur kvapai, skoniai ir vėjelis pažadina mus iš įpročio miglos, – niekas nedraudžia dreifuoti, klajoti ir šiek tiek paspalvinti už nusistovėjusios linijos ribų.
Nepaisant to, žodis „klajoti“ gali skambėti šiek tiek niūriai ir netgi pavojingai.
Mano kaip rašytojos gyvenime, kai redaktorius sako, jog mano kūrinys „klajoja palubėj“, dažnai nereiškia nieko gero; šio pasakymo atitikmuo beveik toks, kaip kad vedusio žmogaus, nusprendusio „paklajoti“ po meilužės antklode.
Recenzuojamame tyrime, paskelbtame 2020 m., psichologų ir neurologų komanda siekė susieti žmonių išklydimo iš savo įpročių mastą su laimės lygiu[1].
Rezultatas: tie, kurie gyveno pasikliaudami „spontaniška nuotaika“ buvo laimingesni. Tai susiję ne tik su keliavimu ir nerūpestingu gyvenimu, bet ir klaidžiojimu po apylinkes be išankstinio plano.
Akivaizdu, jog vaisingam klajojimui užtenka sulėtinti tempą.
„Mes esame linkę bėgti į ateitį, kad ieškotume laimės; bėgimas tapo įpročiu“, – rašė budizmo mokytojas Thichas Nhatas Hanhas[2].
Iš tiesų daugelis iš mūsų bėgame visą savo gyvenimą.
Begalinio skubėjimo kultūra pabrėžia kelionės užbaigimą, o ne pačią kelionę, suteikdama didesnę reikšmę atvykimui į tam tikrą tikslą nei tai, kas vyksta pakeliui.
Norint patirti gyvenimą, nereikia panaikinti tikslo, užtenka atlaisvinti šiek tiek vietos – valandą ar dieną – sulėtinti tempą ir apsigyventi ten, kur šiuo metu esate.
Pirmas dalykas, kurį derėtų padaryti, tai pakelti koją: tiesiog įkvėpkite, nuleiskite koją priešais save, pirmiausia kulną, o paskui kojų pirštus; iškvėpkite ir pajuskite savo kojas tvirtai ant žemės. Jūs atvykote – tai yra tikrieji namai.
Pasiryžkite gyventi
Vakarais vaikščiodama pastebėjau, kad paprastai einu tuo pačiu keliu. Dėl šios priežasties praėjusią naktį aš pasirinkau kitą kryptį – pasirodo, klajonėms nereikia vykti į kitą Žemės rutulio pusę.
Prisimenate tyrimą, susijusį su klajojimu ir laime?
Verta pastebėti, jog tiriamieji buvo stebimi jų gyvenamuosiuose miestuose. Tačiau tie, kurie nuolat užsukdavo į naujas ir netikėtas vietas jautėsi laimingesni – visai kaip vaikai, pamiršdami pareigas ir pasinerdami į dabartinį veiksmą.
Iš esmės nesvarbu, ar klaidžiojate mieste, ar gamtoje, pojūčių – kvapų, peizažo, garso bei fizinio sąlyčio – įtraukimas prilygsta vyno degustacijai, priartinančiai prie akimirkos vertės suvokimo.
Knygoje „Gatvės persekiojimas“ veikėjas taip pat eina per pusę Londono į raštinės reikmenų parduotuvę, kad nusipirktų pieštuką, pakeliui fiksuodamas gyvenimo istorijas iš netyčia nugirstų pokalbių nuotrupų[3].
Norėdami eiti pastarojo pėdomis, stebėkite ir mėgaukitės tuo, kas vyksta kelyje; atminkite, svarbu kelionė, o ne tikslas – tik tai amžiaus pabaigoje liks mūsų atmintyje. („Užsiklajoję“, žinoma, neišsižadėkite ir mažos GPS paslapties arba, reikalui esant, drąsiai sušvilpkite.)
Galiausiai nors klajojimas skamba mažiau svarbus nei uždarbis pragyvenimui ar kitos pragmatizmo formos, iš tikrųjų pamindami penkiametį vėjavaikį savyje rizikuojame savo gyvybe – per didelis tikslingumas, esu įsitikinusi, gali atimti gyvenimo džiaugsmą ir spontaniškumą. (Jei aš kartu su mėšlungiu ir ledo kirviu įkopiau į tirpstantį ledyną, tu gali ir tai, ir visa kita.)
