Klasikinė muzika padės greičiau įsiminti informaciją – tai naudinga mokantis
Muzikos žanrų įvairovė, kaip žinia, stulbinamai didelė. Tuo tarpu skaitmeninių technologijų dėka jos klausytis galima vos keliais paspaudimais. Visgi šiuolaikinės muzikos šalininkams drįsiu tarstelėti, jog yra rimtų priežasčių krypti klasikinės muzikos link – sveikatos tikslais ir ne tik.
Klasikinę muziką, tiesą sakant, įsimylėjau gana seniai, dar būdama paauglė, šalia kone kasdien klausomų elektroninių „dundesių“.
Vienas iš laimingiausių to meto prisiminimų – reguliarios kelionės į biblioteką su tikslu per ausines paklausyti muzikinių kompaktinių diskų, kai kartu su manimi tą patį darė ir kiti įvairaus amžiaus žmonės – akivaizdu, jog mus siejo troškimas išgirsti užburiančius garsus. Ir šis spontaniško bendruomeniškumo jausmas buvo daug malonesnis už skubėjimą namo.
Šiandien klasikinė muzika dažniau siejama su atsiribojimu ir bendru „nesugebėjimu“ užvesti publikos. Nepaisant šio apmaudaus fakto, linkstu prie nuomonės, jog pastaroji daug veiksmingiau griauna minties bei emocijų ribas nei jas įtvirtina, – meskit įsitikinimus per tvorą ir Bethoveną visu garsu.
Kaip ir dauguma menų, klasikinė muzika suaktyvina malonumo bei žinių dialogą, mat pagrindinis jos uždavinys – aprūpinti geromis emocijomis ir pamokyti. Na, o kuomet mokomasi ir mėgaujamasi muzika, žinokite, sustiprinamas abiejų dalykų poveikis[1].
Neapsirinkate: klasikinei muzikai tikrai būdingas ypatingas požiūris į kūrybos ir atminties procesus, nes, skirtingai nuo kitų stilių, iškylantys jausmai ir idėjos paprastai sužimba naujomis spalvomis.
Taigi, kai muzika neturi žodžių – tai priskirtina klasikinės muzikos tipams – o garsai primena paslaptingus gamtos vipresius, šis kokybinis elementas virsta dideliu privalumu: tai reiškia, kad klausytojas, tikėtina, pajus kažką ypatingai svarbaus – skirto būtent jam, arba nejučia gaus atsakymą į kažkokį seniai kirbėjusį klausimą.
Muzika suaktyvins atmintį, malonumo jausmą ir emocijų reguliavimo galimybes
Neteisinga idėja, atsisakanti nugulti į dulkėtą stalčių, yra ta, jog klasikinės muzikos supratimas neva reikalauja formalaus išsilavinimo – žinokite, jog tai yra mitas. Vis dėlto kokius gi veiksmus atlikti, kad gauti papildomos energijos, aiškumo ir maksimalaus atsipalaidavimo „šotą“?
Suraskite labiausiai dominančią muziką. Norėdami perprasti klasikinės muzikos repertuarą, nesuklysite pasirinkdami didžiuosius vardus – Bethoveną, Mozartą ar Šopeną – visi jie yra žinomi ne veltui. Vis tik įsidėmėkite, jog taip pat yra daugybė kitų puikių kompozitorių kūrinių, o tarp jų ir tų, kurie, deja, buvo ignoruojami dėl savo rasės arba lyties, – tiesiog nerkite į interneto platybes, – eksperimentuokite ir nedvejokite.
Pasirinkite tinkamą klausos kampą. Kaip regėjimo kampas lemia tai, ką matote, taip ir klausos kampas lemia tai, ką girdite[2]. Klausos kampą galite pasirinkti paprasčiausiu būdu: ten, kur ausiai „patogu“, o kūnui galima nesunkiai „užsihipnotizuoti“ – tereikia klausytis ne tik ausimis, bet ir vaizduote. Ar tai įkūnija išsilaisvinimą, nostalgiją ar ką nors kita? Vėlgi, atsakymas priklauso nuo klausytojo ir (arba) atlikėjų. Kita vertus, daugelis klasikinės muzikos garsus nuolat sieja su vaizdais, prisiminimais, nuotaikomis bei fantazijomis, ir šių asociacijų neįmanoma išvengti.
Įsiklausykite į melodijos „vinguriavimus“ – tai padės atpažinti ir kontroliuoti emocijas. Kai būsite pasirengę dar kartą peržiūrėti atlikėjų sąrašą, kuris jums patiko, įsiklausykite, kuo skiriasi pastarųjų atlikimas. Ta pati melodija, kaip žinia, skirtingose interpretacijose gali skambėti stulbinamai skirtingai: nuo sklandaus bangavimo, suteikiančio gyvybingumo iki kūrybinio impulso, tuo pačiu metu išlaikančio vidinę ramybę – muzika, jei tik leisite, atsiskleis visa savo gelme ir galia.
Klasikinė muzika – tai skrydis į kosmosą
Klasikinės muzikos klausymasis, kaip jau supratote, atveria daugybę skirtingų patirčių: procesas yra ir įtraukiantis, ir jaudinantis, ir sudėtingas.
Tas pats klasikinės muzikos kūrinys iš tiesų gali sukelti labai skirtingus įspūdžius, priklausomai nuo to, kaip jį atlieka muzikantai, dėl ko vertėtų išbandyti kelias skirtingas mėgstamų kūrinių versijas, kad įvertintumėte kūrinio pilnatvę.
Vienas naudingiausių būdų daugiau sužinoti apie klasikinę muziką – apsilankyti gyvai rengiamuose klasikinės muzikos koncertuose. Jų būna trijų pagrindinių rūšių:
Orkestrai, kuriuose paprastai skamba simfonija.
Styginių kvartetų ar kitų mažo ansamblio kūrinių koncertai.
Pianistų koncertai, dar vadinami „rečitaliais“ („kalbėjimais publikai“).
Daugelyje klasikinės muzikos koncertų klausytojams pateikiamos spausdintos programos, kuriose nurodomi skambėsiantys kūriniai ir tam tikra informacija apie muziką, kompozitorius bei atlikėjus. Džiugi naujiena ta, jog šiuolaikiniai atlikėjai kalba su publika, nutraukdami ilgametę tradiciją koncertuoti tylomis.
Klasikinės muzikos koncertai iš tiesų yra įdomūs ir išskirtiniai: juose ne tik skamba muzika, kurioje beveik nėra vietos klaidoms, bet pastaroji dargi atliekama be garso stiprinimo – viskas „šviežia“, autentiška ir gyva[3].
Įdomu tai, kad kamerinio ansamblio atlikėjai tarpusavyje bendrauja tiek kūnais, tiek skleidžiamais garsais, todėl peno gaus ir akys, ir siela. Solistai, tiesa, taip pat išraiškingai naudoja savo kūną: pianistų pasilenkimas virš klaviatūros, svyravimas ar nejudėjimas, rankų judesių išryškinimas bei suvaržymas – visa tai prisideda prie muzikos skambesio. Ir nors orkestro vadovai (dirigentai), koordinuojantys atlikėjus, gali būti įvairūs – nuo tų, kurie beveik nejuda iki tų, kurie į kūrinį įsitraukia visu kūnu – gyvai atliekama klasikinė muzika neabejotinai turi spektaklio elementą, dvelkiantį paslaptingumo aura ir įkūnijantį atsišviežinimo, pabėgimo bei savęs atnaujinimo dvasią.
