Būti „stilingu“ – vienas vargas
Vienas iš mano perdėm „novatoriškų“ draugų yra pasakęs: „kelis kartus esu pagalvojęs apie kojų ir bikini srities plaukelių šalinimą, bet paskui vis tik numojau ranka – man patinka būti natūraliam“. Taigi, turbūt į Marijos Žemę lyg koks begalinį preciziškumą reklamuojantis erdvėlaivis „nusileido“ metas, kai turime išskėstomis rankomis priimti viską, kas akcentuoja naujoves kaip būtinybę, o gluminančius dalykus kaip laimę žadančius, ir visai nesvarbu, jog turėsime vaikščioti su 5G ryšį gaudančiomis žaliomis antenomis, kol vyrai tuo tarpu dabinsis grindis šluojančiomis barzdomis ar „šviežiai“ depiliuotomis kojomis – viskas tik į gerą… Na, galbūt.
Taip, galime sakyti, jog jauni šiuolaikiniai vyrai staiga ėmė ir išprotėjo: demonstruodami pusiau „luptų“ arba natūraliai želiančių kūnų priešpriešą jie puošiasi barzdomis ir kruopščiai pariestais ūsais, tarsi tapatintųsi su senyvo amžiaus urviniais; tuo tarpu kita dalis piktu žvilgsniu nulydi jaunuomenę, kuri it apsėsta diktuoja glotnios ir preciziškai prižiūrimos odos privalumus. Žodžiu, mums, moterims, derėtų pasitempti – gatves atakuoja maitėdos, kritikai bei „mega“ prašmatnieji.
Žinoma, reikėtų atskirti keletą skirtingų intencijų, kuomet, pavyzdžiui, pažastų depiliacija yra daroma dėl bendros kūno higienos. Tačiau krūtinės ir bikini srities plaukelių šalinimas vargu ar patenka į „nusiskutus yra žymiai patogiau“ kategoriją – tai panašiau į šiuolaikinį mačo, kurį greitu metu išvysime avintį aukštakulnius ryškioje (kad tik, neduok Dieve, neliktų nepastebėtas) dienos šviesoje.
Taigi, kai televizoriaus ekrane matome apsinuoginusią 30 – ties metų moterį, skvarbiu žvilgsniu vėpsančią į mus, nejučia smegenis pradeda atakuoti informacija, padengta karštu vašku – mes gi norime atrodyti visai kaip ji. Tuo tarpu vyrus atakuoja išplėštų plaukų sindromas, ir tai, beje, nebėra padidinta priešingos lyties viliojimo priemonė, skirta tik moterims, kultūristams ir vyriškiems modeliams: daugybė vidutinių per dieną ant sofos sėdinčių „Džo“ renkasi dailesnį savo kūno „kraštovaizdį“.
Glotni oda atspindi šiuolaikinio vyro identitetą
Pasivaikščiokime judresnio miesto gatvėmis ir neabejotinai susidursime su visų dydžių bei formų prižiūrimais (bei mažiau prižiūrimais) veido plaukais – nuo stilistų suformuotų ražienų iki vaškuotų ūsų ir hipsteriškų barzdų[1].
Tas vyrų viliojimo ir blizgančių kojų pasaulis yra iš tikrųjų keistas: korėjiečiai stelbia pasaulį atrodydami it vienas; vokiečių vaikinai kone kasdien skutasi kojas, o japonai dengia veidus marmuru, idant išlaikytų jaunatviškus veido bruožus. Kitaip tariant, skirtingos kultūros visame pasaulyje kuria tam tikrai geografijai būdingus viliojimo įpročius.
Taip, žmonių paklausus apie jų kasdienius ritualus ir būsimus ateities planus, jie būtinai pabrėš ateinančių metų ilgos barzdos viziją. Aišku, kažkam šio tikslo pasiekti nepavyks – galbūt todėl, jog kelios iš jų yra moterys? Kita vertus, kadangi šiais laikais praktiškai nieko nėra neįmanomo – jei pagalvosime labiau – visada galime mėginti dar kartą.
Kaip jau žinome, plaukai ant moters kūno yra nenatūralu: mes, moterys, neturime plaukų ant smakro; mes neturime plaukų ant rankų ir kojų; mes neturime plaukų pažastyse ir, ei, mes apskritai neturime pažastų, nes esame ponios – absoliutūs tobulumo įsikūnijimai.
Kalbant apie vyriškąją giminę, daugelis kultūrų – tiek senovės, tiek šiuolaikinių – mano, kad plaukai yra svarbi vyriškumą puoselėjanti indikacija. Tačiau šie standartai skiriasi visame pasaulyje, o kai kurie iš jų dar ir stebina: kažkas gi nori lygių ir lyg kūdikis švelnių rankų bei į virtus kiaušinius panašėjančių blizgančių veidų, sumažinančių vėjo pasipriešinimą; kiti gi mano, kad tik skrupulingai atliekamas antakių pešiojimas yra vienintelis būdas būti patraukliais.
Aišku, yra šalių, kurios netapatina plaukų šalinimo ir dirbtinai „montuojamo“ įvaizdžio su žmogaus verte, visai kaip Kinija, kurioje vyrų depiliacija yra svetimas dalykas, ir ši priešiška „styginių bikinių rinkos“ srovė yra išties sveikintina[2]. Kita vertus, žavu, kai pasaulis yra toks spalvotas.
Veido plaukai išryškina ne tik skruostikaulius, bet ir maisto likučius
Taip, mes, moterys, kurioms dėl kultūrinių normų ir pornografijos nustatytų nerealių lūkesčių teko pašalinti kiekvieną plauką, galime pasidžiaugti, jog visiškas „krūmų“ atgimimas kultūroje, laimei, tampa mažai kritikuojamu asmeniniu sprendimu: plaukai dabar gi persikėlė į savimonės „daryk, ką tik nori“ erdvę, ir tai reiškia, kad jei norime pašalinti visus plaukus ar jų dalį, būtent taip ir turime padaryti[3].
Tuo tarpu kalbant apie vyrus, dauguma pritartų, jog prisižiūrintis žmogus yra patrauklesnis. Žinoma, moterys pasišneka tarpusavyje, ir nereta iš jų skundžiasi savo partnerių apsileidimu, ragindamos juos susitvarkyti „ten, apačioje“, jog viskas būtų išpuoselėta išlaikant primityvų seksualumą.
O ar pastaraisiais metais stebėjote sportą? Man įdomu, kas pasakė, jog kiekvienas komandoje esantis vaikinas turėtų užsiauginti kažkokius veido plaukus? Aišku, istoriškai kai kurios komandos turėjo tradicines „atkrintamųjų“ barzdas, tačiau dabar visos sporto komandos pakėlė veido plaukus į naują aukštį… arba ilgį.
Žinoma, kad pastarieji būtų šiuolaikiškesni, kadaise jiems buvo liepiama nusiskusti barzdas; tuo tarpu vyrai, kurie šiam įsakymui priešinosi, turėjo už tai susimokėti. Kita vertus, manau daugelis sutiktų, jog bučiuoti barzdą ar matyti joje įstrigusį maistą toli gražu nėra patrauklu – gal ją netgi gali pradėti niežėti? Ir būtent todėl aš palaikau ne mokestinę apsisprendimo tvarką, bet tvaresne higiena paremtą sprendimą.
Taip, dabar vaikinai mano, kad krūtinę vaškuoti yra privaloma, tačiau kaipgi su atauginėti pradedančia ražiena? Ar tai seksualu vaikinui, kuris skutasi kas tris ar keturias dienas? Be to, jei negalite užsiauginti tikros barzdos, gal derėtų nustoti auginti tuos retai apgyvendintus veido plotus – jie tikrai neatrodo gražiai.
Aišku, suteikdami barzdoms specifinę geometrinę formą mes galime jas pavadinti, pavyzdžiui, smakro užuolaidomis, smakro juostomis ar atogrąžų miškais, tačiau jei kažkas pasakytų, kad ji prideda mažiausiai 10 metų, turbūt barzdų „epidemiologinė“ situaciją imtų ir pasikeistų.
Taip, kadangi pandemija nepaisė (aš galiu klysti) vyraujančių mados tendencijų, dauguma žmonių dėl darbo nuotoliniu būdu bei pasyvesnio lankymosi socialiniuose renginiuose neturėjo svarios priežasties skustis barzdos. Kita vertus, mano nuomone, kaip ir suknelių ilgiai, taip ir išpurentos, nublizgintos ar voratinkliais apėjusios barzdos mada – kaip atėjo, taip ir išeis.
