Maudomės visuotinėje sumaištyje - toks visada bus mūsų likimas

Nežinomybė – šių laikų „gerovės“ matas

Taip, visata visuomet buvo ir bus žymiai turtingesnė nei mūsų gebėjimas ją suprasti. Na, o prieš kurį laiką vykusiame pokalbyje „On Being“ NASA astrofizikė Natalie Batalha pasakė tai, kas mane privertė šiek tiek susimąstyti: kaip akivaizdžiai juslingos būtybės, apdovanotos sąmoningumu, esame visatos dalis - paprasta, bet - pabrėžtina - išsiderinusi labiau, nei suderinta su visa kita aplinkui^[1].

Ne paslaptis, jog prireikė daugiau nei 13 milijardo metų, kol atomai susijungė, kad sukurtų portalą į visatą, kuri yra mano (ir kiekvieno iš mūsų) „fizinis aš“. Ir šiame teiginyje slypi idėja, palaikanti chaotiška tapusios erdvės sklandumą, kurį aš matau tarsi „vienu kartu“. Beje, aš nežinau, kas iš tikrųjų yra „aš“. Tiesiog jaučiuosi visko dalimi, - jaučiu didelį dėkingumą, kad galėjau sąmoningai pažvelgti į visatą ir į save kaip į visatos dalį (arba atvirkščiai - čia jau kaip jums labiau priimtina).

Šis jausmas man priminė itin gražų interviu, kurį davė Carlas Saganas netrukus po savo epochinio dokumentinio filmo „Kosmosas“^[2]. 1980 m. rugpjūčio pabaigoje, praėjus dvejiems metams po to, kai buvo surengtas Susan Sontag interviu ir devynerius metus iki nuostabaus pokalbio su Leonardu Bernsteinu, neeilinis Jonathanas Cottas apsilankė Sagano namuose Los Andžele, kur buvo duotas interviu „Rolling Stone“. Pokalbio metu Saganas įsitraukė į gimtąjį mokslo bei poezijos ryšį, jog apmąstytų mūsų supratimą apie visatą ir save, tikrovės bei žmogaus žinių prigimtį, ir kaip gyventi susikibus rankomis su nežinomybe.

Galiausiai buvo pripažinta, kad dabartis – tai kritinis momentas, mat mes esame kosmoso atstovai; mes esame pavyzdys, ką gali padaryti vandenilio atomai, atsižvelgiant į keliolika milijardų metų kosminės evoliucijos. Ir mes atsakome į šiuos klausimus: pradedame nuo kiekvieno žmogaus kilmės, o tada – mūsų bendruomenės, tautos, žmonių rūšies, kas buvo mūsų protėviai, dargi pereinant prie gyvybės mįslės. Galų gale, ko gero, nederėtų pamiršti tokių klausimų, kaip „Iš kur atsirado Žemė ir Saulės sistema?“, „Iš kur atsirado galaktikos?“ ir pan. Visa tai domins mus per amžius.

Klausimai – kiekvienos žmonijos kultūros folkloro, mitų, prietarų ir religijos objektas

Kiekvienas iš minėtų klausimų yra tikrai gilus ir reikšmingas. Bet pirmą kartą esame ant slenksčio, kuomet atsakymas gali būti jau čia pat. Žinoma, nenoriu teigti, kad turime visus atsakymus - mes vis dar sklendžiame paslaptyje bei painiavoje daugelio dalykų atžvilgiu - bet vis tik manau, kad nors visata visada bus daug turtingesnė nei mūsų gebėjimas ją suvokti, mes daromės vis smalsesni.

Be abejo, suprasti visą visatą atrodo pernelyg grandiozinis reikalas, kai nuolat koncentruojamės į tą mažytį jos pogrupį, kuris esame mes patys. Tačiau dabar, žvelgdama į kitą reikšmingą savirefleksijos triumfą, kurį įgalino, pavyzdžiui, mokslo pažanga, galvoju apie 1968 m. „Apollo 8“ astronautų nufotografuotą ikonišką „Earthrise“ nuotrauką ir suprantu, jog kosminės perspektyvos dovana atspindi pasiekimų paradoksą^[3].

Tarkim, kuomet pirmą kartą pamatėme žemę kaip mažą mėlyną rutulį, plūduriuojantį erdvėje, supratome, kaip toli yra kiti panašūs objektai; kokie jie visi skirtingi - skirtingo dydžio, skirtingos spalvos bei sandaros. Taigi, kaipmat teko suvokti, kad mūsų planeta yra tik viena iš daugelio. Šiaip ar taip, manau, jog yra du akivaizdžiai prieštaringi bei vis dar labai galingi tos kosminės perspektyvos pranašumai – mūsų planetos kaip vienos iš daugybės jausmas ir mūsų planetos kaip vietos, kurios likimas priklauso nuo mūsų, jausmas.

Žmoguje glūdi žeminantis ir nerimą keliantis priminimas apie mūsų ribotumą

Sakyčiau, kad didelė žmonijos dalis savo jutiminę intuiciją supainioja su visatos faktais: kadangi daugelį metų laikėmės įsikibę į klaidingus įsitikinimus apie žemės formą, judėjimą bei padėtį - nes po mūsų kojomis ji jaučiasi plokščia ir statiška – sumišome ties kosmoso tvarka. Kitaip sakant, mes nepasitikėjome procesais bei reiškiniais, kurie yra už ribų to, ką galime liesti ir jausti savo ribotais pojūčiais – nuo evoliucijos, besivystančios tam tikromis sekomis, kurios yra pernelyg didelės, jog būtų matomos per visą žmogaus gyvenimą, iki kvantinės mechanikos, veikiančios nepastebimai (beveik nesuvokiamai žmogui kaip stebėtojui).

Šiek tiek vėliau, nei mokslas suteikė mums priešnuodį bendriesiems „sveiko“ proto spąstams nesenstančio kritinio mąstymo kontekste, kasdienybė, prie kurios esame įpratę, virto laiko skale - erdve nuo dešimtosios milimetro iki kelių tūkstančių kilometrų, prilyginta greičiui, „ryškiai“ mažesniam už šviesos.

Taigi, kai užnugaryje paliekame skirtingas žmogaus patirties sritis, nėra jokios priežasties tikėtis, jog gamtos dėsniai ir toliau paklus mūsų lūkesčiams. Turime būti labai atsargūs ir neprimesti savo vilčių bei troškimų kosmosui. Greičiau pagal mokslinę tradiciją ir kuo atviresniu protu pažiūrėti, ką kosmosas mums sako, atkreipiant dėmesį į vieną ypatingai akivaizdų tikrovės užtemimą, kurį skatina mūsų egocentriški troškimai ir kliedesiai.

Pavyzdžiui, astrologija, sakyčiau, prilygsta rasizmui arba seksizmui: mes turime dvylika skirtingų simbolių, ir kai tik norime „patikrinti“ konkretų žmogų, įvedame gimimo datą į atitinkamą laukelį – jeigu kas nors yra Vandenis, Žuvis ar Liūtas, daugmaž žinome jo savybes, tokiu būdu sutaupant laiko pažinti jį individualiai.

Baigiant svarstyti apie žmogaus žinių prigimtį, kontempliuoju, kad informacija yra nuoseklių apytikslių skaičiavimų rinkinys. Aišku, yra apsčiai dalykų, ties kuriais klystame, ir įvairiausių protu nesuvokiamų reikalų, kurių netgi negalime įžvelgti, bet tai bus nustatytas faktas po šimtmečio ar dviejų. Bet kokiu atveju, esti keletas kraštutinumų, dėl kurių reikia nerimauti. Vienas iš jų - kai viskas žinoma ir nebėra ką veikti. Tuo tarpu kiti dalykai yra perdėm sudėtingi, dėl ko negalima pradėti nieko daryti.

Mums, be kita ko, pasisekė, kad gyvename visatoje, kurioje yra gamtos dėsnių bei procesų, kuriuos reikia atrasti, bet jie nėra neįtikėtinai sunkūs, todėl galime juos šiek tiek suprasti, pripažįstant, jog ateityje laukia begalės džiuginančių atradimų.