Vyksta kažkas, kas viską dėlioja į reikiamus etapus ir stalčiukus, nepriklausomai nuo tavo paties norų
Tikslingos sekos, maži ir, atrodo, nereikšmingi sinchronizmai, niekam neįstringančios iš pirmo žvilgsnio detalės. Energija virsta į tas formas, kurių reikėjo būtent man ir būtent tame laike ir erdvėje. Kartais tai buvo pamokos, žadintuvai ir šalti dušai, kartais ir tikros, ne sintetinės laimės akimirkos.
Pamažu tu eini į žinojimą, išmintį ir pasitikėjimą tąja energija
Ne viską reikia per kraujus laikyti ar aklai nuo savęs stumti, ne visada reikia bėgti ir vytis, net verkti ir juoktis. Ne viską ir aš pats, deja, spręsiu ir suvoksiu – kai kurie scenarijai ir man skirtos trajektorijos bus mano paties pastangų ir visatos energijos sąveika, tarsi tango tarp to, ką aš kontroliuoju ir to, kas kontroliuoja mane. Galop, aš išgyvensiu tą magišką nelaikymo jausmą – daiktų, žmonių, klišių. Bandymą kontroliuoti tai, ko valdyti neįmanoma ir pergyventi dėl to, ką reikėjo priimti ir suprasti. Protas visada abejos, o širdis jaus – aš ten, kur ir turėjau būti. Aš esu tame Visatos etape, kuriame dar turiu nuveikti daugiausiai, išmokti, mylėti, gal tiesiog gyventi. Kartais gal ir kentėti. Kančia ne tik gyvenimo dalis – tai jo sąlyga. Bet koks gimimas yra nuolat lydimas kančios. Keista, bet tai yra tiesa. Kaip ir tai, kad ji laikina, kaip ir pati laimė.
Pamažu mane apgaubia pasitikėjimo ir ramybės jausmas
Aš žinau, ką reikia daryti, žinau ir ko nereikia. Žinau, kad galiu ir sugebu toli gražu ne viską, įtakoju ir lemiu ne viską, nesu visagalis ir tikrai nesu tobulas, kaip ir pats pasaulis.
Jis visoks. Ir būtent tai ir yra nuostabu.
77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.
