Šokiruoja postringavimai, kad santykiuose, būna „drugelių“ periodas, o kai jis praeina, tuomet santykiai virsta ale kažkokiu tai darbu
Atvirai kalbant, mane šiek tiek šokiruoja mūsų kai kurių tėvynainių psichologų ir santykių guru postringavimai apie tai, kad santykiuose, suprask, būna „drugelių“ periodas, o kai jis praeina, tuomet santykiai virsta ale kažkokiu tai darbu. O kai kas net įterpia dar žodelį „sunkiu darbu“. Man išties nuoširdžiai sunku suvokti, kaip taip galima visiškai nesigaudyt nei žmogaus psichologijoje, nei pačioje jo santykių anatomijoje ir taip stipriai pjauti pro šalį.
Čia galima būtų gan ilgai malti į miltus tuos neva tai „sunkiai bedirbančius“ santykiuose, bet aš pasakysiu tik viena – bėkite nuo tokių „išminčių“ kuo toliau. Jei jau žmogus savo profesiniame gyvenimo pike sugeba skelti tokią nesąmonę – jis nesiorentuoja nei laike, nei erdvėje. Ir nieko gero toks ekspertas jums nepatars, nes – dar kartelį – jis neturi nei žalio supratimo apie ką kalba.
Pabandysiu nubrėžti paprastas gaires, kurios leis išvengti kai kurių „guru“ paistalų žalingo poveikio ir sutaupys jums laiko
- Sveiki santykiai nėra joks darbas – tai sąveika ir labai pageidautina – natūrali. Jokių kardinalių transformacijų ir metamorfozių čia būti neturi.
- Jei santykiuose jums reikia nuolatos save perdarinėti ar blokuoti – jūs esate paprasčiausiai NE TEN. Reikia rasti partnerį, su kuriuo jūs tiesiog palaipsniui augsite, ugdysite save, o ne nuolatos perdarinėsite ar varžysite.
- Joks sveikas žmogus apskritai nebus ilgai santykyje, kuriame jam reikia „juodai dirbti“ – NIEKADA. Niekas niekur juodai nedirbs visą savo gyvenimą ir tai niekada nebus joks harmoningų santykių rodiklis.
- Santykiai – tai visų pirma jausmų ir mentalinės sąveikos fenomenologija – ir vienas iš esminių bei fundamentalių to sąlygų – malonumas, prasmės jausmas, šiluma, saugumas, savumas, intymumas.
- Jei kalbėti apie darbą – tai jis turi būti su savimi pačiu ir labai pageidautina, kad visi tie „didieji darbai“ būtų atlikti dar IKI SANTYKIŲ. Ne santykiuose žmogus turi mokytis pagarbos ir ištikimybės, klausymo ir atjautos, sąveikos ir balanso. Tas turi būti padaryta dar IKI JŲ.
- Kaina, kurią jūs sumokėsite už šiuos „mokslus“ santykiuose – skyrybos. Niekas jums neatleis didelių jūsų klaidų ir prikleckintų juodraščių. Praeis keli metai, gal ir dar daugiau ir bus „bye bye“. Kodėl – nes santykiai tai ne pradinių klasių vieta, kur „juodai dirbama“ mokantis elementarių dalykų. Santykiuose jie turi būti apriori nuo „Day One“.
Važiuojam toliau apie tą mūsų „darbą“
Mano ilgalaikiame ryšyje su kitu žmogum neveiks ir pastovus savo ego arba poreikių bei elementarių norų slopinimas. Kam man tie santykiai, jei aš nuolatos turiu „arti“ save ribojant ir užgniaužiant? Ir apskritai, ne taip veikia dviejų brandžių žmonių sistema! Visi šitie „sunkūs darbai“ labai greitai baigsis ir žmonės atitols. Maži kompromisai buityje – taip, bet ne savo asmenybės sąskaita!
Aš per savo 20 metų patirtį nepažinau nei vienos tvarios poros, kuriems reiktų nuolatos savo santykiuose „dirbti“. Santykiuose reikia girdėti, matyti, jausti, mylėti ir tai ne darbas – tai tiesiog mano paties esybė. Tai yra tai, ką aš darau savaime, nes myliu, nes man taip gaunasi, nes man GERA, malonu, aš išgyvenu visą spektrą teigiamų emocijų besirūpinant, saugant, išgirstant, bučiuojant, alsuojant. Ir jeigu šie dalykai mano antrai pusei yra darbas – tada gal ačiū, bet… nebereikia.
Darbus mes jau turime kitur ir be to – santykiuose aš noriu brandaus ir man tinkančio žmogaus, kuomet esminiai dalykai mūsų ryšyje ne „nudirbami“, o gaunasi SAVAIME. O jei tau reikia žiauriai dirbti su savim, kad mane išklausytum ar suprastum, ar kad mes važiuotume į Nidą, o ne į Palangą – gal tada nebesikankinam – dirbti sunkiai aš noriu darbe, sporto salėje, tvarkant namus arba nešant seną ir išklerusį pianiną laiptais žemyn į stambiagabaričių atliekų aikštelę. O kasdienio lažo bandant išbūti kuo ilgiau kartu, dievaži – man reikia mažiausiai. Savo žmogų aš noriu tiesiog mylėti.
77 turi leidimą dalintis autoriniais Mariaus Balekvičiaus tekstais.
