Nuo negalėjimo balsuoti iki galimybės atstovauti – žmogaus teisės laikui bėgant keitėsi
Tiesa ta, kad šiandieną mes gyvename pakankamai gerai: turime teisę balsuoti, išsakyti savo nuomonę, laisvai skraidyti į kitas šalis (aišku, dėl dabartinės situacijos, kurią įtakoja pandemija, viskas yra kiek pasikeitę), rinktis su kuo gyventi bei užsiimti ta veikla, kuria iš tiesų norime, nebijodami būti nulinčiuoti arba sudeginti ant laužo.
Tačiau visgi turime pripažinti, kad laisvės skonis yra išties įstabus: kuo daugiau paragaujame, kuo daugiau nuotykių patiriame, tuo daugiau norime. Kitaip sakant, troškimai auga kaip ant mielių, nors kadaise apie tokias paslaugų ir savęs realizavimo galimybes, kokias turime šiandien, mūsų protėviai, kurie diena iš dienos klampodavo per bulvių laukus būtų tik svajoję.
Manau visi iš istorijos pamokų (kažkas, galbūt, iš filmų bei senelių) pamena pasakojimus apie indėnus, uždarytus rezervatuose; taip pat apie čiabuvius, kurie buvo ir vis dar yra diskriminuojami; dargi apie autoritarizmo griuvimą bei žydų genocidą.
Kitaip tariant, visos šios istorijos su savo pasekmėmis liudija vieną – nors žmonės ir bijojo, jie „laukė“ mirties bei pro namų duris bet kuriuo metu įsiveržiančių kankintojų, nes kito pasirinkimo tiesiog nebuvo. Tuo tarpu mes galime ploti pasididžiuodami, jog iškovojome laisvę, ir galbūt pagaliau nustoti kovoję tarpusavyje manant, kad tai yra vienintelis būdas kažko pasiekti.
Iš principo, kiekvieno asmens teisė veikti, mąstyti ir kalbėti yra pagrindiniai laisvės elementai, priklausantys visiems žmonėms – nuo jų gimimo iki mirties. Ir jie yra ar bent turi būti taikomi neatsižvelgiant į tai, iš kur mes kilę, kuo tikime ar kaip įsivaizduojame savo ateitį.
Tokios teisės, kaip, pavyzdžiui, savo nuomonės išreiškimas neturėtų trikdyti kito, nors, deja, mūsų visuomenėje, rodosi, prabilti nebegali net akmuo – jis bus užmėtytas viskuo, kas tik pasitaikys po liežuviu, ir dažniausiai visai be reikalo.
Faktas tas, jog teisių, kurios yra grindžiamos tokiomis vertybėmis, kaip orumas, lygybė, pagarba bei sąžiningumas prarasti mes negalime – jos dažniausiai yra ribojamos tam tikrų įstatymų, užtikrinant bendrą gerovę visuomenėje. Tuo tarpu žmogaus teisių kaip aukščiausio siekio niekinimas lemia barbariškus veiksmus ir sukilimus, dėl kurių pasaulis kovoja taip, kaip tik išmano, ir ši aplinkybė kelia nerimą, nes taikiai gyventi, rodosi, darosi vis sudėtingiau.
Skilimas demokratinėse valstybėse – neginamų teisių rezultatas
Norint, kad žmogus nebūtų priverstas maištauti prieš tironiją bei priespaudą yra būtina, jog žmogaus teisės būtų ginamos teisinės valstybės principais[1].
Kita vertus, visi žinome, kad kiekvienas iš mūsų turi teisę į visas laisves, neskirstant žmonių į rūšis ir porūšius, tokius kaip rasė, spalva, lytis, kalba, religija ir politinė nuomonė. Dargi ne paslaptis, jog niekas negali būti laikomas vergijoje: vergija ir prekyba žmonėmis yra absoliučiai draudžiami.
Tuo tarpu mes savo laisves naudojame keliaudami po kitas šalis, išpažindami pasirinktą tikėjimą bei įvairiais būdais populiarindami Lietuvą. Aišku, dėl imigrantų bei jų teisių diskusijos vis dar tęsiasi, tačiau pažanga parodė, kad per pastaruosius metus atsirado nepaprastai daug naujų protesto judėjimų, atspindinčių pagrindinių teisių troškimą[2].
Ir nors įvairūs judėjimai daugeliu atvejų susiduria su giliai įsitvirtinusiais interesais, kurie sugeba atlaikyti didelį spaudimą ir netgi yra pasirengę naudoti mirtiną jėgą, kad išlaikytų valdžią, vis tik žmonės gana drąsiai išeina į gatves protestuodami prieš šalies „charakterį“.
Tuo tarpu dėka technologijų tobulėjimo mes turime atremti ir labiau pasikausčiusią valdžią, dėl kurios, pavyzdžiui, Kinija savo gyventojams „sėkmingai“ derina prievartos priemones ir technologinius pokyčius, kurių metu telekomunikacijos įmonės atliks veido nuskaitymą visiems naujiems interneto ar mobiliųjų telefonų abonentams tam, kad surinktų apie juos duomenis. Aišku, tai šiek tiek liūdina, bet tokia yra, ko gero, naujojo amžiaus kaina.
Demokratinio valdymo reikalavimai atspindi žmonių teises
Tiesa ta, kad nors demokratija turėtų veikti taip, jog palaikytų, paskatintų ir apgintų savo piliečius, skirtingos valstybės neretai bando primesti savo valią. Tuo tarpu masiniai protestai kiekviename pasaulio regione yra priminimas, kad visuotinis lygybės, teisingumo ir laisvės ilgesys negali būti pažabotas.
Iš esmės frazė „žmogaus teisės“ gali būti vartojama ir abstrakčia, ir filosofine prasme, ir nors asmens teisių ištakos slypi pačioje jos prigimtyje, žmogaus teisių įstatymas yra gana naujas reiškinys, glaudžiai susijęs su demokratine valstybe.
Kita vertus, nors kai kuriose valstybėse gali būti neatsižvelgiama į „skaitines“ mažumas, tokias kaip nuteisti nusikaltėliai, religinės grupės, kitataučiai, čiabuviai bei socialiai stigmatizuoti, vis tik, be abejo, būtina garantuoti net ir pažeidžiamiausiųjų teises.
Tuo tarpu žmogaus teisių akcentavimas gali būti apibūdinamas kaip kova, kurios pagalba yra siekiama užtikrinti, kad atotrūkis tarp žmogaus teisių ir žmogaus teisių įstatymo būtų kuo labiau sumažintas, tokiu būdu pagreitinant jų įgyvendinimą apskritai[3].
Aišku, tarptautinis žmogaus teisių įstatymas šiandien atrodo kardinaliai kitoks nei, pavyzdžiui, buvo prieš 50 metų, tačiau nuolatinė jo raida labai priklauso ne tik nuo valstybinių, bet ir nuo nevalstybinių subjektų, ir neabejotina, kad per ateinančius kelis dešimtmečius, teisių fonas turi kisti tiesiog dramatiškai.
