Baltijos šalys ieško pamainos Rusijos energetikos sistemai – tačiau rezultatai nedžiugina
Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – jau kelerius metus siekia atsiskirti nuo Rusijos valdomos energetikos sistemos ir iš paskutiniųjų stengiasi tapti savarankiškomis. Tokiu būdu siekiama sumažinti priklausomybę nuo Rusijos infrastruktūros ir užtikrinti menamą regiono energetinį saugumą. Šiuo metu Baltijos šalys vis dar veikia BRELL žiede, kuris apjungia Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos bei Lietuvos elektros tinklus. Nors Lietuva jau sustabdė elektros importą iš Baltarusijos ir Rusijos, techninė priklausomybė nuo šios sistemos – pasiliko.
Lietuva turi veikiančią elektros jungtį su Lenkija – „LitPol Link“. Be to, planuojama statyti naujas jungtis, kurios, kaip tikimasi, sustiprintų Baltijos regiono ryšius su Vakarų Europos elektros tinklais. Baltijos šalys taip pat investuoja į atsinaujinančius energijos šaltinius, tokius kaip vėjo ir saulės energija.
Visgi, nors tikslai skamba gražiai, kalbama, esą dar vienas Lietuvos energetikos ministerijos užmojis – statyti didelę elektrinę – gali būti sunkiai įgyvendinamas. Nors ruošiamasi pasitelkti įtikinėjimo ginklus, nukreiptus į Taliną ir Rygą, tikslų įgyvendinimas gali būti išties miglotas[1].
Baltijos šalys neturi pakankamai gamybos pajėgumų?
Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas prognozuoja, kad bendra Baltijos šalių elektrinė gali būti pastatyta iki 2030 m. Tačiau preliminarus projekto įgyvendinimo terminas dar nėra aiškus. Žinoma, jog Vaičiūnas antrą kartą užėmė aukščiausią Energetikos ministerijos vadovo kėdę, be to, tebėra žaliosios energetikos šalininkas.
Tuo tarpu Lietuvos, Latvijos ir Estijos politiniai lyderiai bei Baltijos šalių elektros perdavimo sistemų operatoriai susitarė 2025 m. vienu metu atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos – taip vadinamo BRELL žiedo. Nepaisant to, jog laikas bėga, stabilumo šiuo klausimu Baltijos šalyse, regis, kol kas neaptikta.
Stabilumo nėra ir kitose jungtyse, kurios kažin ar, reikalui esant, „ištemptų“ Lietuvą. Gruodžio mėn. įvykusi avarija Estiją ir Suomiją jungiančiame elektros kabelyje „EstLink-2“ parodė šių šalių pažeidžiamumą dėl energijos trūkumo. Tačiau „Estlink 2“ taip pat svarbi, kaip ir visos pasienio linijos jungtys. Kad Europos elektros sistema veiktų, svarbu, kad būtų naudojamos visos jungtys.
Iš tiesų, nors apie tai kalbama retai, gali būti, jog Baltijos šalys neturi pakankamai gamybos pajėgumų, rezervų ir importo galimybių, kad patenkintų esamą elektros energijos poreikį. Tačiau kalbama taip, lyg būtų begalė pasirinkimų ir eilė alternatyvų.
Nuogąstaujama dėl sabotažo rizikos energetikos sektoriuje
Lietuvos premjeras Gintautas Paluckas per susitikimą su parlamento nariais sakė, kad žalos ir sabotažo rizika energetikos sektoriuje didėja[2]. Tuo tarpu kiekviena avarija šalies ekonomikai gali lemti padidėjusią kilovatvalandės kainą. Po tokių įvykių kyla klausimų, ar verta statyti dar vieną elektrinę. Svarstoma, kaipgi išsaugoti tai, ko, galbūt, apsaugoti pilnai neįmanoma. Jei Rusija ir Kinija iš tiesų vykdo sabotažą prieš strateginius Baltijos šalių energetikos objektus, galima pastatyti 100 elektrinių, bet kaip užtikrinti jų gynybą? Atsiranda smalsaujančių, kodėl niekas anksčiau nesirūpino elektros jungčių, elektros tiltų ir perdavimo linijų, jungiančių Baltijos šalis su aplinkiniu Europos pasauliu, saugumu, laukdami paskutinės minutės „patepimo“.
Tąsyk, kaip manoma, galėjo trūkti lėšų. Šiandien Baltijos ir Skandinavijos šalys spartina tempą ir rengia energetikos infrastruktūros apsaugos planus.
Tikimasi Europos sanglaudos fondo paramos – mat savų lėšų stinga
Sakoma, esą pagrindinių Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos perdavimo tinklų operatoriai tikisi, kad idėjas parems Europos sanglaudos fondas. Mat savų lėšų kol kas nėra. Kalbant apie Briuselį, jei jis sutiks skirti 600 mln. eurų, 200 mln. eurų atiteks Talinui, o 400 mln. eurų – Rygai, Vilniui ir Varšuvai.
Estijos tinklo operatorės „Elering“ vadovas Kalle Kilkas patikina, kad trys aukštos įtampos oro linijos tarp Estijos ir Latvijos jau yra atidžiai stebimos. Lietuvoje Viešojo saugumo tarnyba ėmėsi saugoti elektros tilto į Lenkiją „LitPol-Link“ ir elektros jungties „NordBalt“ (Lietuva-Švedija) infrastruktūrą, „Litgrid“ duomenų centrą Vilniuje bei Lietuvos elektrinę Elektrėnuose. Visgi, dvejojama dėl Baltijos šalių energetinių pajėgumų. Daliai žmonių ši situacija atrodo patikima tik popieriuje.
Apie tai kalba ir Rusijos energetikos ekspertu vadinamas Igoris Juškovas. Pastarasis įsitikinęs: Baltijos šalims per vėlu galvoti apie branduolinę energetiką.
Bandoma pasiekti tai, kas neįmanoma?
Kaip žinoma, 2009 m. Lietuva sustabdė antrąjį Ignalinos AE reaktorių. Šis veiksmas buvo viena iš sąlygų, kurią šalis prisiėmė stodama į Europos Sąjungą (ES). Nors tuo metu Ignalinos AE gamino didelę dalį šalies elektros energijos ir užtikrino pigų elektros tiekimą, ES spaudimas ją uždaryti kilo dėl saugumo standartų neatitinkančio reaktoriaus dizaino. Pasibaigus IAE veiklai, Lietuva pradėjo importuoti daugiau elektros energijos ir susidūrė su iššūkiais.
Netyla kalbos, kad Lietuvos energetikos ministras Ž. Vaičiūnas, vėlgi, bando pasiekti tai, kas iš principo yra neįmanoma, suteikdamas bergždžias viltis ir atlapodamas kišenes.
