Projekto nepalaikė ne vienas TS-LKD frakcijos narys
2025 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo svarstomos Labdaros ir paramos įstatymo pataisos, siekiančios sugrąžinti gyventojams galimybę skirti iki 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir religiniams centrams bei biudžetinėms įstaigoms, tokioms kaip mokyklos ir darželiai[1]. Šiam siūlymui po pateikimo pritarė 74 Seimo nariai, 13 susilaikė, 20 – buvo prieš. Tačiau kai kurie iš nuostabos burną prisidengia ranka, kadangi projekto nepalaikė ne vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys. „Koks paradoksas“, – prasitaria dalis lietuvių.
Nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojusios įstatymo pataisos apribojo galimybę skirti 1,2 proc. GPM biudžetinėms įstaigoms ir religinėms organizacijoms, leidžiant tai daryti tik nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Dėl to religinės bendruomenės neteko dalies finansavimo, nes daugelis jų nevykdo kitos veiklos, išskyrus religinę, taigi, neatitinka NVO statuso.
Pataisų iniciatoriai argumentuoja, esą švietimo įstaigos ir religinės bendruomenės rėmėsi gyventojų parama, o atėmus šią galimybę, gali atsidurti finansinėje duobėje. Pastarieji teigia, jog parama turėtų būtinai būti nukreipta į tas organizacijas, kurios neturi biudžetinio finansavimo[2].
Šiuo metu įstatymo pataisos perduotos svarstyti Seimo komitetams, laukiama Vyriausybės išvadų. Pagal galiojantį įstatymą, 1,2 proc. GPM gali gauti tik nevyriausybinės organizacijos bei profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų susivienijimai.
„Lengva ranka“ nustekenamos bažnyčios?
Dalis lietuvių ironizuoja, esą atėjo laikas išimti „LKD“ trumpinį. Anot jų, finansiškai silpninti bažnyčias – nei lietuviška, nei krikščioniška, nei demokratiška. Akivaizdu, jog labiausiai juos „šiame reikale“ stebina TS-LKD pozicija.
Jeigu paramos skyrimo tvarka būtų pakoreguota, GPM dalį gautų tiek mokyklos, tiek religinės bendruomenės. Tai numatančias Labdaros ir paramos įstatymo pataisas įregistravę parlamentarai siekia išsaugoti galimybę gyventojams prisidėti prie ugdymo kokybės gerinimo ir paremti religines bendruomenes.
„Atimant teisę švietimo įstaigoms pretenduoti į šią paramą ir nesuteikiant pakankamo alternatyvaus finansavimo, ženkliai bloginama jų finansinė padėtis. (…). Be šios paramos mokyklos susidurs su sunkumais organizuojant neformalius mokinių ugdymo užsiėmimus, tokius kaip ekskursijos, renginiai, sporto užsiėmimai ar meno projektai. Tai gali paveikti įvairias veiklas, kurios anksčiau buvo finansuojamos iš šių lėšų, pavyzdžiui, popamokinė veikla, įrangos atnaujinimas“, – komentavo projektą inicijavęs Seimo LSDP frakcijos narys Audrius Radvilavičius.
Anot jo, iš dalies GPM gautos lėšos buvo naudojamos mokyklų renovacijai, klasėms, sporto salėms ir kitoms patalpoms atnaujinti, knygų, laboratorinės įrangos bei kitų ugdymo priemonių pirkimui. Projekto autoriams pro akis nepralysta ir tai, jog privačios mokyklos, skirtingai nei valstybinės, neretai remiasi mokinių tėvų įmokomis ir kitų privačių rėmėjų parama bei fondais. Valstybinės ir savivaldybių mokyklos savo ruožtu daugiausiai priklauso nuo valstybės biudžeto lėšų ir savivaldybių finansavimo.
„Finansavimo pokyčiai gali dar labiau padidinti skirtumus tarp privačių ir valstybinių mokyklų“, – sako pataisų autoriai. Tiesa, jie įžvelgia ir dar vieną „klastą“ – spaudimą religinėms bendruomenėms siekti NVO statuso.
Socialdemokratai mano, jog būtent nedidelė dalis GPM buvo vienas iš būdų paremti religines bendruomenes. Tuo tarpu dabartinė dalies GPM skyrimo tik nevyriausybinėms organizacijoms galimybė prasilenkia su visuomenėje įprastomis rėmimo tradicijomis.
„Šios paramos netekimas neigiamai paveiks tikinčiųjų galimybę nevaržomai naudotis konstitucine teise į religijos laisvę, kuri yra glaudžiai susijusi su kulto pastatų, dvasininku išlaikymu bei religinės veiklos vykdymu“, – svarsto projekto iniciatoriai.
„Pakeitus įstatymą, paramos gavimo galimybė religinėms bendruomenėms buvo susieta su joms nebūdingo naujo teisinio statuso įgijimu pagal NVO plėtros įstatymą, kuris nėra skirtas reguliuoti šių bendruomenių veiklą. Toks spaudimas religinėms bendruomenėms ir bendrijoms gauti teisinį statusą pagal jų veiklos nereguliuojantį įstatymą, yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta religijos laisvės samprata bei konstitucine nuostata, kad „bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus”, – rašoma aiškinamajame dokumente.
Reikalavimas bažnyčioms tapti NVO prieštarauja Konstitucijai?
Apie bažnyčių statuso pakeitimą nekalbama nei Konstitucijoje, nei Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartyje ar Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme. Parlamentarai žeria kritiką, esą nemaža dalis religinių bendrijų dėl savo veiklos specifikos (tarkime, kaimo parapijos, kurias aptarnauja tik vienas kunigas ir pan.) apskritai negalėtų pretenduoti į NVO statusą.
Žinoma, kad nevyriausybinė organizacija – tai nuo valstybės ir savivaldybių institucijų nepriklausomas viešasis juridinis asmuo, kuris veikia visuomenės ar tam tikros jos grupės naudai. Būtent čia ir slypi šiokia tokia „kliurka“ – tokia organizacija negali siekti politinės valdžios arba vien tik religinių tikslų[3].
„Atėmus iš gyventojų galimybę remti religines bendruomenes skiriant 1,2 proc. nuo GPM ženkliai sumažėtų pačių religinių bendruomenių galimybės tinkamai išlaikyti joms priklausantį istorinį ir kultūrinį paveldą“, – tikinama aiškinamajame rašte.
Tiesa, Lietuva šiuo klausimu išsiskiria tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių: daugelyje šalių GPM dalimi sėkmingai naudojasi religinės bendruomenės.
Neretai linksniuojama, jog Gerovės valstybėje esančios bažnyčios susimoka per daug. Todėl, sumažinant šildymo išlaidas, siūloma įtraukti jas į buitinių elektros ir dujų vartotojų grupę. Tai numatančias Elektros energetikos ir Gamtinių dujų įstatymų pataisas įregistravo Seimo „Nemuno aušros“ frakcijos nariai[4]. Lengvatą siūloma taikyti tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms bei bendrijoms, perkančioms elektros energiją ir gamtines dujas bendrosioms reikmėms. Priėmus įstatymų pakeitimus, joms būtų taikomi tokie patys elektros energijos ir dujų tarifai kaip buitiniams vartotojams. Mat tradicinės ir valstybės pripažintos religinės bendruomenės ne tik negauna paramos (išskyrus tikinčiųjų aukojamas lėšas), bet ir negali susigrąžinti mokesčių.
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas mgr. Alfredas Puško tikino, kad elektros kaina buitiniam vartotojui ir bažnyčiai smarkiai skiriasi.
„Ramygaloje sąskaitos siekia apie 300 eurų per mėnesį, nors šildymo pas mus nėra. Turiu ką palyginti, nes aptarnauju ir Truskavos bažnyčią, prie kurios yra namelis. Už bažnyčios elektrą mokame 30 cnt/kWh, o už namelio – 20 cnt/ kWh. Tad skirtumas – 10 centų, o tai – labai pasijaučia. Tai tikrai didelė problema, juk mes nesame įmonės, todėl keista, kad valstybė mus taip vertina. Labai apmaudu ir dėl to, kad nuo šių metų iš mūsų atėmė 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Per metus susidarydavo apie 1 000 eurų, todėl tai irgi būdavo reikšminga pagalba parapijai. Tokiam Seimo sprendimui dėl tarifų mažinimo tikrai pritarčiau“, – kalbėjo pastarasis. Siūlomi pakeitimai įsigaliotų nuo šių metų liepos mėnesio.
