Lietuvoje – karas dėl rusiško meno

Rusiška kultūra šių dienų Lietuvoje vietos neturi

2022 m. Rusijai pradėjaus plataus masto invaziją į Ukrainą didžioji dalis Vakarų pasaulio pasmerkė šią agresiją, o Maskva sulaukė griežtų tarptautinių sankcijų, finansinių apribojimų bei diplomatinio nusigręžimo. Tačiau jei dabartinės Rusijos valdžios politikos pasmerkimas – nėra daug diskusijų keliantis klausimas, to paties negalima pasakyti apie rusišką kultūrą, meną, literatūrą.

Iš tiesų, pastaraisiais metais šios šalies kultūrinis palikimas kelia daugybę aistrų. Rusijos literatūros klasikai, muzikantai, kompozitoriai – ar jų kūriniai priimtini šių dienų kontekste ar nuo jų turėtume atsiriboti?

Šiuo klausimu konsensuso, regis, nepavyksta pasiekti nei politikams, nei kultūros atstovams ar patiems piliečiams, o šis susiskaldymas ypač akivaizdus yra Lietuvoje, kur vien neatsargus komentaras apie rusišką kultūrą gali sukelti itin didžiulį visuomenės pasmerkimą.

Juk nuo 2022 m. vasario 24 d., Lietuvoje atsiribota nuo daugybės rusiškų kūrinių, atlikėjų, aktorių, net ir nuo pačių lietuvių, turinčių saitų su šia šalimi. Dėl darbo Rusijoje režisierius Rimas Tuminas buvo sulygintas su „girtu rusų kareiviu“, jis buvo išmestas iš Mažojo teatro. 2023 m. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras išėmė iš repertuaro Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“ ir Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“^[1].

Daug ir plačiai kalbėta apie „mentalinio karantino“ – atsiribojimo nuo visos rusų kultūros – programą. Vis dėlto, galutinai atsiriboti nuo šalies, kurios kultūra tokia plačiai paplitusi visame pasaulyje, itin sudėtinga. Todėl kalbant apie Piotrą Čaikovskį ar Fiodorą Dostojevskį tenka naviguoti tikru minu lauku: smerkti šiuos genijus ir atsiriboti nuo jų kultūrinio palikimo, ar bandyti išlaviruoti plona linija tarp kultūros ir šių dienų Rusijos politikos? Lietuvoje dažnu atveju pasirenkamas paprastesnis pirmasis variantas.

Diskusija dėl rusiškos kultūros: visiškai atsiriboti ar „nedėti štampo“?

Ketvirtadienį oficialiai prisaikdinta naujoji Lietuvos Vyriausybė. Kultūros ministru joje tapo anksčiau šias pareigas jau ėjęs Šarūnas Birutis. Tačiau dar iki priesaikos davimo, ministras jau sukėlė audras visuomenėje prieštaringai pasisakydamas apie rusišką kultūrą ir jos vartojimą. Š. Biručio teigimu, nėra pagrindo griežtai atsiriboti nuo rusiškos kultūros, o Lietuvos valdininkams derėtų atskirti kultūrą nuo politikos ir „nedėti štampo“ visai tautai.

„Lazda turi du galus. Puikiai suprantame, kad rusų tauta nėra Kremlius. Vienaip ar kitaip tūkstantmečius jie yra mūsų kaimynai ir ateityje, matyt, bus mūsų kaimynai“, – teigė Š. Birutis. 

Kultūros ministras savo požiūrį grindė teiginiu, jog daug rusų tautybės žmonių gyvena Lietuvoje, jie yra Lietuvos piliečiai ir, ko gero, yra lojalūs Lietuvai, kaip savo tėvynei, tad iš karto uždėti neigiamą štampą tautybei ir jų kultūrai nėra teisinga ar adekvatu. Kalbant apie žinomus asmenis, jo teigimu, kiekvienas į Lietuvą koncertuoti atvykstantis rusų atlikėjas ar kultūros atstovas būti vertinamas individualiai.

„Atlikėjai atlikėjams yra nelygūs. Daug Rusijos atlikėjų yra migravę ir yra tokių, kurie nėra palaikantys Kremliaus režimą. Reikia daryti skirtumus tarp tų atlikėjų, kurie palaiko režimą bei jam yra absoliučiai lojalūs. Reikia kalbėti apie kitus, kurie yra išvykę už Rusijos ribų, priešinasi – jie taip pat yra Rusijos kultūros atstovai. Negalime visiems dėti lygybės ženklo“, – aiškino Š. Birutis. 

Ilgai netrukus šie kultūros ministro žodžiai apskriejo šalies žiniasklaidą ir viešąją erdvę, kilo aktyvios diskusijos dėl to, ar politikas yra teisus, ar vis dėlto demonstruoja „prokremlišką“ pasaulėžiūrą. Netrukus ministrui teko dar kartą pasisakyti ir dar aiškiau išdėstyti savo poziciją. Politikas pabrėžė, kad apie po šių žodžių apie jį viešojoje erdvėje sudarytas įspūdis nėra teisingas, o pareiškimai apie rusišką kultūrą tapo interpretacijomis.

„Mano nuostatos yra labai aiškios, esu absoliučiai prolietuviškas, proukrainietiškas, proeuropietiškas politikas. Tai ne kartą įrodžiau savo darbais (...) Kultūra apima ir politiką. Niekada skirti politikos nuo kultūros negalima. Niekada to nedariau. Interpretuoti, su kuo nors surišti mano praeitį, nemanau, kad yra tikslinga“, – sakė Š. Birutis.

Jis dar kartą pabrėžė, kad dalis Lietuvos piliečių, gimusių ir augusių čia, lojalių Lietuvai, yra rusų tautybės, tai yra kultūros sudėtinė dalis, tad interpretuoti anksčiau jo išsakytus žodžius ir suprasti juos kažkaip kitaip nederėtų.

„Labai aiškiai pasakau – esu prieš dabartinės Rusijos valstybės kultūros atvežimą. Kaip tai uždrausime? Manau, kad kartu sugalvosime, kaip tai padaryti. Tačiau kalbėti apie rusų kultūros – kalbos, religijos – uždraudimą, tikrai tokių dalykų nedarysime“, – aiškino jis.

Po kilusio skandalo – sutrikusių bendražygių reakcijos

Š. Birutis priklauso Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) ir yra jos paskirtas kultūros ministras. Vis dėlto, partijos nariai į kilusį dalies visuomenės pasipiktinimą kolegos išsakytais žodžiais žiūri nuolankiai. Pasak jų, paskirtasis ministras tik norėjo išreikšti ne tokį griežtą požiūrį, kokį turėjo kadenciją šiose pareigose baigęs liberalas Simonas Kairys.

„Galvoju, kad tai buvo atsakas į dar pareigas einančio kultūros ministro Simono Kairio pastaruoju laikotarpiu išsakytus pareiškimus, kad turime visiškai atsisakyti rusų kultūros. (...) Manau, kad turėtume būti atidūs tai rusiškai kultūrai, kuri neatitinka mūsų demokratinių vertybių. Tačiau klasika yra klasika, ypatingai muzikoje“, – tvirtino socialdemokratų frakcijos seniūnas Seime Remigijus Motuzas. 

Politikas teigė, kad pritaria minčiai, kad nereikia kontroversiškų kolektyvų kviesti į Lietuvą, kurie vienaip ar kitaip susiję su režimu, koncertuoja režimo organizuojamuose renginiuose ar niekada nepareiškia jokios pozicijos jo atžvilgiu, tačiau patys menininkai turėtų priimti sprendimus, be to, yra tarybos, kurios sprendžia, sudaro repertuarą, todėl reikėtų palikti daugiau laisvės jiems.

Panašią poziciją rusiškos kultūros klausimu turi ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas. Pasak jo, į kraštutinumus, kalbant apie Kremliaus režimui prieštaraujančius šalies atstovus, leistis nederėtų. Politikas mano, kad tų, kurie iš tikrųjų palaiko režimą ir tą deklaruoja, reikėtų neįleisti, tačiau yra ir rusakalbių Lietuvos piliečių, tad reikėtų gerbti visus ir nekurstyti neapykantos.

„Nesame dar tokie, kaip, kad po Antrojo pasaulinio karo buvo deginamos kažkieno knygos ar visiškai naikinama kieno nors kultūra. (...) Nereikia pereiti į kraštutinumus“, – pabrėžė socialdemokratas K. Vilkauskas.

Ankstesnės kadencijos ministras S. Kairys pasipiktino: tai žaidimas su ugnimi

Tačiau dabar kadenciją kultūros ministro poste jau baigęs Liberalų sąjūdžio atstovas S. Kairys savo įpėdinio pareiškimus, esą derėtų „nedėti štampo“ karą Ukrainoje pradėjusios Rusijos tautai, vadina žaidimu su ugnimi ir viliasi, kad vadinamosios rusiškos kultūros klausimas netaps signalu apie pasikeitusią Lietuvos poziciją.

„Tai nėra kompetencijų klausimas. Tai pasaulėžiūros klausimas. Pasaulis pasikeitė, o ponas Birutis nuo tada, kai buvo ministru pirmą kartą, su laiku nesuspėjo. Matyt, yra nesektas visas šios kadencijos periodas, kiek daug buvo diskusijų, kiek daug pasirinkimų. Mano galva, tokie pasakymai yra žaidimas su ugnimi. Labai tikiuosi, kad tai nebus signalas, kad keičiasi Lietuvos pozicija. Nekalbu net apie vadinamos rusiškos kultūros klausimą, o apie signalą, kad kažkas Lietuvoje keičiasi iš principo“, – teigė S. Kairys.

Pastaruosius metus, eidamas kultūros ministro pareigas, S. Kairys buvo kategoriškai nusistatęs prieš rusiškos kultūros, tiek dabartinės, tiek klasikos, pėdsakus Lietuvoje. Jis tikino, kad Lietuvos kultūros sferoje būtų naudingas „mentalinis karantinas“ ir atsiribojimas nuo rusiško meno. Tokį atsiskyrimą jis vadino puikiu būdu parodyti solidarumą su Ukraina. 

„Mes tikrai nekalbame apie kūrinių naikinimą, nurašymą, ištrynimą ir panašiai. Mes tiesiog kalbame apie tokį „mentalinį karantiną“ nuo rusų kultūros, kur tiesiog tokioje situacijoje mes turime puikias galimybes domėtis Baltijos šalių klasikais, Lenkijos, galų gale tos pačios Ukrainos, jeigu jau mes pečius surėmėme ir kovoje prieš agresorių, tai ir kultūrinėje srityje galėtume šį laiką išnaudoti geriau pažinti vieni kitus kultūrinėje srityje“, – pernai sakė S. Kairys^[2].

Nors S. Kairys teigė, kad iš kultūros ministerijos nereikia tapti kultūros inspekcija ar tiesiog kažkokia institucija, kuri užsiiminėja cenzūra, jis vis tik paminėjo, kad pats nemanytų, jog tokie rusų klasikai kaip P. Čaikovskis turėtų būti rodomi Lietuvoje. Tiesa, jo teigimu,sprendimas galiausiai lieka pačioms kultūros įstaigoms.

S. Kairys anksčiau taip pat kreipėsi į Seimo Kultūros komitetą ir Vyriausybę, prašant įsteigti komisiją, kuri vertintų į Lietuvą atvykstančius rusų atlikėjus. Taip pat siūlyta sudaryti rekomendacinį klausimyną, į kurį galėtų atsakyti organizatoriai, nurodydami, ar tas atlikėjas nėra prorusiškas. Visgi Vyriausybė nematė pagrindo sudaryti tokią komisiją. Į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų sąrašą jau yra įtraukti tokie Rusijos atlikėjai kaip Filipas Kirkorovas, Khabibas Šaripovas, Nataša Koroliova.

Pasaulyje ir net pačioje Ukrainoje rusiška kultūra nėra smerkiama taip, kaip Lietuvoje?

P. Čaikovskio baletas„Spragtukas“ yra beveik privaloma kiekvieno šv. Kalėdų sezono Vakaruose dalis – nuo Niujorko iki Londono arba Paryžiaus. Kita vertus, 1892 m. rusų kompozitoriaus parašyta muzika pastaruosius kalėdinius sezonus dėl suprantamų priežasčių nebuvo rodoma Ukrainoje; P. Čaikovskis čia laikomas „Maskvos kultūrinio imperializmo ramsčiu“^[3].

Tačiau ir pačioje Ukrainoje dažnai kyla diskusijų dėl tokios nuomonės ir sprendimų. Dalis užsienyje šiuo metu dirbančių ukrainiečių baleto trupių šoka pagal P. Čaikovskio ar kitų rusų kompozitorių kūrinius, kai kurie – nuo bet kokių sąsajų su Maskva griežtai atsiriboja.

Tačiau P. Čaikovskio atveju, diskusija yra dar labiau įtempta: nors kalbama apie siekį dekolonizuoti Ukrainos kultūrą ir mentalitetą, iš šiandieninio meninio konteksto kartais išbraukiami ne tik pasaulinio lygio klasikai, kurie buvo rusų tautybės, tačiau ir etniniai ukrainiečiai. P. Čaikovskio tėvas buvo kilęs iš garsaus kazokų klano, pasienio karių, kurie rinko savo vadovus ir Ukrainoje laikomi demokratijos, priešingos Rusijos autoritarizmui, pradininkais. P. Čaikovskis dažnai naudojo ukrainiečių liaudies melodijas, tačiau save laikė „rusu iki kaulų smegenų“ ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Sankt Peterburge, kur jo operų ir baletų pastatymai buvo brangūs, prabangūs ir tapo elito traukos centru.

Ukraina taip pat negali atrasti saugios ribos, kaip įvertinti pačius etninius ukrainiečius, pasaulinę kultūrą, tačiau kartu, vesti ir atskirą nuo Rusijos kultūrinį identitetą. Kovo mėnesį pripažinta ukrainiečių dirigentė Oksana Lyniv sulaukė kritikos ir net kaltinimų tautos išdavyste už tai, kad sutiko atlikti P. Čaikovskio operą kultinėje Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje net ir nepaisant jos pačios pastangų pabrėžti kompozitoriaus etninę kilmę.

Kai kurie ukrainiečiai tikrai mano, kad P. Čaikovskio ar kitų kompozitorių, Rusijos kultūros atstovų kūriniai turėtų muzika turėtų būti uždrausti taip, kaip Izraelis neoficialiai draudžia Adolfo Hitlerio mėgstamiausią kompozitorių Richardą Wagnerį.

Nikolajus Gogolis, dar vienas kazokų klano palikuonis, didžiąją gyvenimo dalį praleido Sankt Peterburge, kur rusų kalba rašė prozą. Tačiau jis vis dar laikomas svarbiausiu Ukrainos kultūros veikėju. Viena iš daugelio N. Gogolio statulų stovi istorinėje Kijevo centre esančioje Andrijevskio gatvėje, vos už kelių žingsnių nuo rašytojo Michailo Bulgakovo, kuriam N. Gogolis padarė didelę įtaką, muziejaus. O M. Bulgakovas užaugo Kijeve, dezertyravo iš kariuomenės, kuri 1917-1921 m. iškovojo Ukrainai trumpą nepriklausomybę nuo Rusijos, ir persikėlė į Maskvą, kur sulaukė pripažinimo.

Tiesa, sovietų diktatorius Josifas Stalinas uždraudė svarbiausius jo kūrinius.M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ parduota milijonais egzempliorių keliolika kalbų ir įkvėpė „The Rolling Stones“ dainą „Satanic“. Tačiau ankstesnio M. Bulgakovo romano personažas, kuris tyčiojosi iš ukrainiečių kalbos, iki šiol kelia pyktį daugeliui ukrainiečių.

„Bulgakovas artimiausias šiandieniniams putinizmo ideologams ir Kremliaus etnocido Ukrainoje pateisinimui“, – balandžio 3 d. padarė išvadą Ukrainos Nacionalinės atminties institutas.

Institutas apkaltino M. Bulgakovą abipusiškai išskiriant simpatijas rusų komunistams. Instituto sprendimas reiškia tik M. Bulgakovo vardo pašalinimą iš „viešosios erdvės“ ir jo paties muziejaus, kartu su jo statula prie pastato. Jo kūrinių nebebus įtraukta į mokyklų programas, tačiau jo knygos nebus uždraustos ir galės būti laisvai parduodamos. Dalis ukrainiečių jau išmetė jo knygas, o protestuojantys prieš tokį instituto sprendimą, nori likti anonimais, nes bijo atsakomosios reakcijos.

„Kol maskviečiai viską iš mūsų vagia ir bando pasisavinti svetimą kultūrinį paveldą, mes uoliai „valome“ ir nužmoginame savąjį. Mes pjauname sau galūnę tikėdamiesi, kad rusai pajus skausmą. Tai tas pats, kas atšaukti Šekspyrą, jei tau nepatinka buvęs JAV prezidentas Trumpas, nes jie abu kalba angliškai“, – sakė tarptautinės žiniasklaidos kalbinti Kijevo gyventojai.

Akivaizdu, kad dabar Ukrainoje vykstantis karas yra ne tik jėgos, bet ir tapatybės karas, kuriame ukrainiečiai permąsto savo kultūrinę kilmę. O tokia kultūrinė „dekolonizacijos“ kampanija čia yra sudėtingesnė nei Afrikos, Artimųjų Rytų arba Pietryčių Azijos tautų, kurių kultūros ir kalbos iš prigimties skyrėsi nuo Vakarų kolonizatorių kultūrų ir kalbų. Situacija yra itin sudėtinga, tad įvairių nuomonių nestinga, bet ekspertai mano, kad ši kampanija, dabartinėje politinėje aplinkoje, kurioje vyrauja nuolatinis priešiškumas, kultūros ikonų atšaukimas, yra būdas sustiprinti nesutarimus tarp „mūsų“ ir „jų“.

„Pernelyg daug kultūrinių sutapimų, bendro palikimo ir bendros istorijos reiškia, kad antagonistinę karo retoriką ir veiksmus, kuriais dažnai siekiama dehumanizuoti „kitus“, sunku pateisinti. Juk „kitas“ labai panašus į „mus“, – sako profesorius Somdeepas Senas iš Roskildės universiteto Danijoje.