Lietuva besirūpinančios moterys niekad nesukūrė šeimos: ar jos pasirūpins valstybe?

Ar politikės, nesukūrusios šeimos, supranta iš kur dygsta šalies gerovės „dantys“?

Lietuvos politinėje padangėje apstu skirtingų žmonių – taip, kaip ir visame pasaulyje. Žvelgiant per petį į nuostatus ir skirtingus nutarimus, kurie turėtų padėti tautai gyventi ir klestėti, o šeimoms bei juose augantiems vaikams – būti aprūpintais būtinosiomis reikmėmis, tokiomis kaip sveikatos priežiūra, ugdymas ir kt., kyla abejonių: ar politiniai veikėjai, neturintys analogiškos – šeimos kūrimo – patirties geba šiais poreikiais aprūpinti visą valstybę.

Politiko kėdę užima ar užėmė ne viena moteris, kuri nėra sukūrusi tradicinės šeimos. Bene dažniausiai minimos – Dalia Grybauskaitė, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė. 

Grybauskaitė – buvusi Lietuvos prezidentė, buvo pirmoji moteris šiose pareigose. Per savo kadencijas ji dalyvavo formuojant šalies vidaus bei užsienio politiką. Antra šiame sąraše – I. Šimonytė, nuo 2020 m. ėjusi Lietuvos ministrės pirmininkės pareigas, žinoma dėl menamų ekonominių žinių bei vadovavimo gebėjimų^[1]. V. Blinkevičiūtė – Europos Parlamento narė, anksčiau ėjusi socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareigas. Moteris vis dar dalyvauja socialinės politikos formavime tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmeniu. 

Pastarųjų funkcijos politiniame segmente, iš pažiūros, gana aiškios. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, jo fone šeimos nėra. Nepaisant to, dalis tautiečių šių moterų indėlį į Lietuvos politiką laiko reikšmingu, prasitardami, esą asmeninis statusas neturi įtakos profesiniams pasiekimams ir lyderystei. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Daugelis linkčioja galva, esą vienišos moterys yra tikslingos, motyvuotos ir suinteresuotos siekti tikslų. Tačiau apninka dvejonės: nejaugi šeima – nėra ta struktūra, kuri, paženklinta kantrybe, tarnyste ir atjauta, gali suteikti sparnus ir „praskiesti” šaltus protus, kuriems neretai stinga tam tikros krypties. Gali būti, kad žmogiškumas ir empatija, iš tiesų, negimsta savaime, be to, šių savybių negalima įsigyti kioske. 

Būtent šeima daugiausia yra apie rūpestį jos nariais. Lietuviai smailina liežuvius, rėždami, kad šaliai labiausiai naudingi asmenys, kurie žino, kaip rūpintis artimaisiais, t.y. tie, kurie geba apglėbti daugelį sričių tiek dėl savo asmeninių patirčių, tiek, žinoma, dėl specifinių gebėjimų (įgytų žinių, baigtų mokslų). Tačiau kai vieno elemento kraityje nėra, supratimas gali būti lygus nuliui.

V. Blinkevičiūtei karjera – svarbiau nei šeima, tačiau gali būti, jog tai tos pačios obels vaisiai?

Dar prieš keletą metų moteris teigė, esą dabartiniai laikai – ne šiaudinių pastogių; moterys gali ir sriubą virti, ir politiko kėdėj pasėdėti^[2]. 2004 m. pavasarį viena populiariausių šalies politikių kandidatavo į prezidentus, tačiau šio posto nepelnė. 

Dabar – 2024-ieji. Žinoma, jog per visus metus Blinkevičiūtė padarė europinę karjerą. Visgi, nepretendavusi į šeimos lizdo kūrimą, pastaroji atsidavė kitiems procesams. V. Blinkevičiūtė ne sykį atviravo atstūmusi ne vieną vyrą. Tačiau tikina, esą taip susiklostė gyvenimas. Likimui ji priekaištų neturi: tikina šeimą iškeitusi į karjerą, ir dėl to yra laiminga.

Laimę kiekvienas apibrėžiame skirtingai. Vis dėlto, dalis žmonių nuogąstauja, esą į tautos gyvenimo kokybės gerinimą įeina daug aspektų: kokius mokslus politikas yra baigęs, kokios analogiškos patirties turėjęs, o galbūt, buitiškai tariant, ir kiek runkelių nuravėjęs. Išmintį sudaro pilnas patirčių bagažas – tačiau jei vienas iš elementų yra nustumtas į šoną, tautos poreikus atliepiančiuose sprendimuose gali trūkti atspirties.

Kai kurių žmonių teigimu, šeimos bėdas supras tik ją turintieji. Platesnis požiūris, savo ruožtu, gali užtikrinti šeimos konstruktui naudingus politinius sprendimus.

Blinkevičiūtė ir Šimonytė kalbėjo apie Gyvenimo įgūdžių programos reikalingumą

Politikės V. Blinkevičiūtė ir I. Šimonytė kitados taip pat išsakė savo nuomones apie mokyklose įgyvendinamą Gyvenimo įgūdžių programą. Jos abi pabrėžė, esą šios pamokos yra reikalingos, nepaisant to, jog jų įgyvendinimui nėra tinkamai pasiruošta^[3][4]. 

Dalis tautiečių, čia pat, įžvelgia problemą. Jų nuomone, šios galimybės pastarosios nesvarstytų, jei turėtų atžalų. Nepaisant to, kad Blinkevičiūtė ne kartą kartojo, jog Lietuva per mažai investuoja į savo žmones, pastarųjų požiūriai „besirūpinant tautos išlikimu” daliai kelia daugiau klausimų nei suteikia atsakymų.

Šimonytei šeima – jos mama

Buvusią Lietuvos prezidentę D. Grybauskaitę daugelis iki šiol atsimena kaip griežto ir šalto proto moterį. Svarstoma, galbūt skrupulingas įvaizdis ir mąslus žvilgsnis yra pajėgūs nuversti kalnus, tačiau tuo pat metu – į „ledo vonią“ meta labiausiai pažeidžiamus žmones, kuriems reikia peties, žadančio užuovėją, užtarimą, naudingus sprendimus ir įsiklausymą į būtinuosius poreikius. Taip taip, „atkalti“ sprendimai neegzistuoja; šeimų gyvenimo kokybės pagerinimui reikalingi skaidrūs keliai, reikalaujantys lankstumo ir įsiklausančios ausies.

I. Šimonytė dar prieš keletą metų kalbėjo, jog nors savo šeimos nesukūrė, jai šeima – mama. Mat moteris nuo 1988 metų prižiūri reumatoidiniu artritu sergančią mamą, kuri dėl ligos tapo neįgali^[5]. Politikė teigė, esą ji – jos šeima, kuriai kartais neva reikia daugiau pagalbos, nei, jos manymu, daugeliui vaikus auginančių tėvų. Grybauskaitė apie savo asmeninį gyvenimą nebuvo linkusi daug pasakoti, tačiau užsiminė laisvu laiku besirūpinanti bičių aviliais.

Nors dalykiškumas ir šaltas protas suteikia pridėtinės vertės logiškiems sprendimams, nežinia, ar to užtenka, jog pasirūpinti valstybe; jog išgirsti jos žmones ir suprasti jų poreikių svarbą.