- Kūrybiškiausias žmogus pasaulyje pasiekė kitokią sąmonės būseną
- Leonardas gebėjo rašyti „atbulomis“
- Jis greičiausiai buvo homoseksualus
Kūrybiškiausias žmogus pasaulyje pasiekė kitokią sąmonės būseną
Tiesa ta, jog Da Vinčio - kūrybinio genijaus - supratimas apie pasaulį yra išties stulbinantis - prilygstantis dvasinei kelionei į žmogaus kūrybiškumo centrą per ypatingas abejas rankas valdančias smegenis: pacifistas, gėjus, išskirtinai kūrybingas Renesanso vyras, kuris, kaip teigiama, sugebėjo pasiekti kitokią sąmonės būseną nei praktiškai visi kiti žmonės, yra minimas iki šių dienų[1]. Ir visgi, kad suprastume Leonardo smegenis, pirmiausia turime suprasti save.
Ne paslaptis, jog žmogaus smegenys visuomet dreifuoja tarp kelių užsispyrusių abejonių. Negana to, tuo laikotarpiu, kuomet mokslininkai plėtė astronomijos akiratį bei nustatė fizikos jėgas, Homo sapiens sąmonės išsišakojimas priešinosi atkakliam mokslinio modelio ieškojimui.
Taip, smegenys sudaro viso labo kelis procentus kūno tūrio, tačiau sunaudoja netgi apie 20 procentų kūno energijos[2]. Šis išskirtinis organas, be kita ko, sudaro trimačius žemėlapius ir nubrėžia tolimų galaktikų buvimo vietą, išmatuotą šviesmečiais. Kitaip tariant, smegenys vykdo magiškus triukus, nepalikdamos savo kiaušinio formos kaukolės apvalkalo; jos taipogi gali sukurti tokią skausmingai gražią poeziją, kad skaitytojai verkia, kol kiek racionalesni žmonės mėgaujasi kitų kankinimu - meilės priešpriešos okeanu, kuriame įsimylėjėliai praranda kone visas ribas.
Šiaip ar taip, Leonardas, nupiešęs amžinai paslaptingą Moną Lizą ir kūręs vizionieriškus anatominius brėžinius, žymiai anksčiau nei egzistavo medicininė anatomija atliko paukščių skrydžio stebėjimus išsamiau nei bet kuris ankstesnis mokslininkas, įvaldęs inžineriją, architektūrą, matematiką ar botaniką. Laikomas pirmuoju tikru istorijos mokslininku, jis gi išpranašavo vieną iš Niutono dėsnių, dėl ko Da Vinčis, mano manymu, labiausiai vertas vardo „genijus“ tiek moksle, tiek mene.
Galų gale, nors menas ir mokslas reikalauja didelio kūrybiškumo, skirtumas tarp jų yra išties ryškus. Tarkim, kad vizionieriai pakeistų meno sritį, jie turi padaryti nemenką proveržį, kurį, ko gero, įvertins tik kita karta; tuo tarpu didysis mokslas turi sugebėti nuspėti ateitį, mat jeigu mokslininko hipotezės negali būti paverstos dėsniu, tai nėra moksliškai pagrįsta. Bet kokiu atveju, kontrastas tame, jog esminė meno paskirtis - sukelti emociją, kol mokslas siekia išspręsti problemas vienu žingsniu į priekį.
Leonardas gebėjo rašyti „atbulomis“
Įdomiausia tai, jog joks kitas individas žmonijos istorijoje nepasiekė tokio išskirtinumo tiek moksle, tiek mene kaip pernelyg smalsus, nepakankamai išsilavinęs, nesantuokinis kaimo vaikis Da Vinčis. Leonardas iš esmės buvo išskirtinis daugeliu atžvilgių ir gyvenimiškų aspektų: jis rodėsi it atšipusius ginklus įrėmęs vegetaras kultūroje, nuolatos galvojančioje apie gyvūnų žudymą maistui; vyro nenoras dalyvauti mėsos vartojimo procese buvo argumentuojamas tuo, jog Da Vinčis negeidė prisidėti prie jokio gyvūno diskomforto ar mirties, tokiu būdu pademonstruodamas ryšio su gamta jausmą, kurio trūko tada, kai daugelis šlovino medžioklę.
Jis taip pat buvo bene vienintelis asmuo istorijoje, įvaldęs „veidrodinį rašymą“, ir tokia informacija savo ruožtu suteikė svarbią užuominą apie jo smegenų vingius. (Žmogus, norintis perskaityti Leonardo rankraščius, turėjo laikyti puslapius prieš veidrodį). Užuot rašęs iš kairės į dešinę - o tai yra visų Europos kalbų standartas - jis pasirinko rašyti iš dešinės į kairę.
Dar daugiau painumo sukėlė tai, kad kartais jis „persijungdavo“ sakinio viduryje, kai kuriuos žodžius parašydamas viena kryptimi, o kitus nukreipdamas priešinga. Galiausiai Leonardo rašymo ypatumai aiškiai parodė, jog smegenų pusrutuliai buvo nepaprastai glaudžiai susiję, o tradicinis vieno pusrutulio dominavimo modelis tiesiog „neveikė“. Taigi, joks kitas menininkas negebėjo (galbūt ir negeba) ištobulinti geometrinės perspektyvos detalių, kaip šis intelektualas.
Be kita ko, prieš gilinantis į specifinę Leonardo neuroanatomiją, derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad mūsų smegenyse yra didžiausias neuronų skaičius tik tam tikro amžiaus, kaip kad sakė Tolstojus: „nuo penkerių metų vaiko iki dabartinio aš – tik vienas žingsnis; nuo naujagimio iki penkerių metų vaiko yra nuostabus atstumas“. Trumpiau tariant, norint perprasti įmantriuosius žmogaus polinkius, vertėtų atsižvelgti į smegenų vystymąsi[3].
Jis greičiausiai buvo homoseksualus
Ir iš tiesų, kūrybiškumas yra drąsos ir išradingumo derinys - vienas be kito jie būtų nenaudingi. Būtent todėl Leonardas sukaupė pakankamai ryžto, jog jam išdalytas niūrias ateities „kortas“ paverstų aukščiausio pilotažo siekiančia laiminga ranka. Žinoma, galime tik spėlioti, kiek dar nuostabesnio darbo pastarasis būtų nuveikęs, jei būtų sugebėjęs užsitarnauti pagarbą, išteklius ir pripažinimą, tačiau akivaizdu, kad jis bet kokiu atveju yra laimėtojas.
Šiaip ar taip, galima pateikti tvirtą kontrargumentą, kad kaip tik Leonardo atsiskyrimas nuo tuo metu viešpataujančių dogmų išlaisvino jį iš tam tikrų suvaržymų bei klaidingų nuomonių, - jis tiesiog gebėjo užduoti tinkamus klausimus ir ieškoti dar neaptiktų atsakymų. Kita vertus, nors jis, be abejo, galėjo cituoti knygas, Leonardas pažadėjo: „Pacituosiu ką nors daug didingesnio“, - šis asmuo gyveno remdamasis savimi.
Įdomu dar ir tai, jog, remiantis kai kuriais įrodymais, Leonardas greičiausiai buvo homoseksualus - tuo metu, kai tai buvo ne tik nusikaltimas, bet ir didžiausia nuodėmė, už kurią baudžiama mirtimi. Net pagal savo stilių bei manieras, jis atrodė kaip Waltas Whitmanas, mat šis asmuo neretai dėvėdavo rožinės spalvos tuniką, trumpą iki kelių, nors tuo metu buvo madingi ilgi drabužiai.
Leonardas taipogi buvo neįprastas dėl savo visuotinės empatijos gyvūnams ir filosofinės pozicijos prieš jų valgymą – tai visiška anomalija mėsėdžių eroje, kai daugelis troško mėsos, o turtingieji rengdavo įmantrias puotas, demonstruodami ją kaip savo turtų bei galios simbolį. Vietoj to buvo žinoma, kad garsenybė pirkdavo narveliuose laikomus paukščius, kai tik pamatydavo juos miesto parduotuvėse, ir paleisdavo į laisvę.
Ir visgi, svarbiausias Leonardo išskirtinumo šaltinis yra jo „universalumas“ - „visarankystė“ - kuri vis dar tebėra evoliucinė paslaptis bei intuityvių galių metafora: jis suvokė, kad nors žmogaus veidas atrodo simetriškas, iš tikrųjų yra padalintas į dvi skirtingas dalis - viena (dešinioji) pusė skirta darbo nuotraukoms, kita - natūralesnė (kairioji) - atspindys to, kas žmogus iš tikrųjų yra. Leonardo suprato šias išraiškos subtilybes, dėl ko Mona Liza geriausiai vertinama stebint kairę veido dalį.
Galiausiai apie nepaaiškinamą išraišką mene ir moksle slypintį paslaptingumą galima apmąstyti tik atsitraukus ir paklausus: ar šis žmogus turėjo protinius gebėjimus, kurie skyrėsi tik šiek tiek, ar jis vis tik įvaldė laiko ir erdvės suvokimo formą, kuri drastiškai skyrėsi nuo pasauliečių? Kita vertus, nuspėti sunku, kaip ir kadaise buvo sudėtinga įsivaizduoti šunį - didžiulį urzgiantį karį, ištikimą gaujai, ilgainiui pavirtusį į jorkšyrą, sėdintį ant kelių.
