Tironas tėvas formuoja vaiko charakterį
Visada maniau, jog nebūtina skristi tiesiai į saulės vidurį, jog pasijustum vietinis ir mylimas, būtum laukiamas ir šildomas – kartais užtenka aplankyti jaukią mažą vietą čia pat, žemėje, kurioje spinduliai krenta gražiau, o bučiuoja – žymiai maloniau.
Nežinau kaip jūs, tačiau per savo gyvenimą parašiau išties daug laiškų, kuriuose atsispindi išraiškingas humaniškasis menas: tarp jų, beje, buvo ir tų, iš kurių smelkėsi širdį veriantys vaizdai bei padėkos kupini motyvai, šiandieną keliantys gailestį. Tokiu būdu tyrinėjau – skaičiau ir raudojau – užsiėmiau introspektyvių įžvalgų analizavimu, kad atskleisčiau pasekmių rimtumo gylį, ir, turiu prisipažinti, jog nė viena patirtis nepranoksta 58 lapų ilgio laiško, kurį galiausiai sudeginau.
Taip, toksiški tėvai balnoja agresija kinkomus žirgus dažniau nei reikėtų – daugiausiai paskatinti susvetimėjimo – dėl ko ilgainiui net ir vienturtis sūnus, rodos, pradeda eiti atbulomis: nepritarimas, emocinė prievarta bei dezorientuojantys trigubi standartai kelia konfliktus ir drumsčia ramybę, nuožmiomis kančiomis įsirėžusią į vaiko vaikystę, trunkančią visą suaugusio žmogaus gyvenimą.
Galbūt nemaža dalis žmonių sakytų, kad tėvų kaltinimų litanija yra nežmoniškai bauginanti, atsižvelgiant į tai, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius psichologai nustatė, jog pirminis kontaktas su tėvais formuoja asmens charakterį bei emocinio intelekto ir įpročių modelius, įtakojančius tolimesnius veiksmus ir požiūrį į santykius bei dargi plečiančius arba sutraukiančius pozityvaus rezonanso trajektoriją, priklausomai nuo to, kokie naudingi ar trikdantys buvo šie santykiai[1].
Dorotis su patriarchatu tėvu gali būti išties sudėtinga: kontakto atgarsį slopina baimė būti nesuprastam ar baimė gyventi. It norėdamas patvirtinti siaubingą tikrovę, šis gi neretai beldžiasi į duris, nors mes sakome, jog bijome. Be to, kaip jau darosi įprasta, negalėjimas atsakyti į pateiktus klausimus atsako į vieną: rašyti paprasčiau, nei kalbėti.
Tiesa ta, kad dauguma tėvų visą gyvenimą sunkiai dirba, aukodami kiekvieną minutę dėl savo vaikų, jog pastarieji turėtų galimybę gyventi gražiai. Žinoma, tikėtis dėkingumo tokiu atveju turbūt nederėtų; vaikų dėkingumas – tai įsipareigojimų vykdymas. Tačiau vietoj to, dalis atžalų slepiasi savo kambaryje tarp savo knygų, su pamišusiais išgalvotais draugais bei ekstravagantiškomis fantazijomis.
Kita vertus, ko gero, nereikėtų kaltinti vaikų, jeigu šaltumas ir nedėkingumas lipa per bręsti pradėjusius kraštus – tai tik apmokestinimas, bandant vaizduoti atžalą taip, tarsi ji gyvena per daug gerai.
Iškreiptas tėvų požiūris į tikrovę priverčia vaikus abejoti savimi
Galime tėvuose matyti viską, ko mumyse nėra – sveikatą, apetitą, balso tembrą, iškalbos dovaną, pasitikėjimą savimi, ištvermę, proto galimybes bei žinias – ir sielvartas, atsirandantis dėl tokių temperamento (galios) skirtumų, sakyčiau, yra pažįstamas kone visiems, turėjusiems gana sunkią vaikystę. Ir visgi, kuomet nuolatos vykdomi paliepimai, persipynę su įvairaus laipsnio fizinėmis jėgomis, autoritetas žūva, įgaudamas lėtinę neteisybės aurą.
Turėčiau paminėti, jog dažniausiai vaikai savyje nešiojasi klasikinį kaltinimo ir atsiprašymo ciklą, ir nors įžeidžiantis tėvų elgesys būna daugiau nei akivaizdus, suaugusių trūkumai vertinami lygiai taip pat skausmingai, kaip ir atjaučiančiai, mat lyg iš niekur išdygstantys malonūs žodžiai, nebylus paėmimas už rankos ir toks pat žvilgsnis priverčia daryti tai, ko prieš tai nenorėjome. Kita vertus, realybė yra tokia, kad naktį pašokus iš lovos ir paprašius vandens – galbūt dėl to, jog būname ištroškę dėmesio – vidury žiemos atsiduriame užsnigtame balkone – įsižeidęs tėvas taip nusprendė.
Tada gi seka paklusnumo laikotarpis, padarantis dar daugiau vidinės žalos, nes net ir po daugelio metų mintyse šmėžuoja vyro siluetas, kuris, kadaise buvęs aukščiausiu autoritetu, be jokios priežasties patupdė vaiką šalto vėjo gūsyje.
Dalis žmonių turbūt teigtų, kad jauname amžiuje mums yra būtinas padrąsinimas (jau nekalbant apie supratingumą) jog, užuot sustojus prieš užvertus kelius, galėtume juos narsiai atidaryti. Tačiau po šokiruojančio intelektinio dominavimo, našta vaikams padvigubėja. Tuo tarpu suaugus telieka mitologizuoti savo jaunystės sunkumus su humoru – savęs teisumo sindromas, užklupęs tėvus, gali tapti visagalybės ženklu ir mūsų gyvenime, jeigu tik leisime.
Mikčiojimas – narcisistinių tėvų nuopelnas
Neretai atsakomybės stokojantys tėvai iš jiems patogaus fotelio valdo aplinkinį pasaulį: teisinga nuomonė skamba tik iš jų lūpų; tuo tarpu visi kiti yra bepročiai, laukiniai arba nelabai gabūs. Ir visgi, svarbu suprasti, kad nusileidus žydams, priešininkams, bendraklasiams ar bet kuriems kitiems, galiausiai nelieka nieko kito, tik mįslingai įsimylėti save – juk pernelyg dažnai tironų teisės yra grindžiamos jų asmeniu, o ne protu.
Vertėtų paminėti ir tai, kad kartais menkinimo forma būna siejama su paliepimu atsisakyti visko, kas jaudina ir pakylėja, tokiu būdu inkubuojant bet kokį vaiko siekį, kuris yra nulydimas ironišku atodūsiu, keistu galvos purtymu ir baksnojimu į stalą. Žinoma, nevalia tikėtis, jog tėvų atsakomybės visada apims entuziastingą polėkį visų vaikiškų smulkmenų atžvilgiu, bet atžalų nusivylimai neturėtų būti siejami su autoritetu, nepateisinančiu net elementariausių lūkesčių[2].
Taip, pasitikėjimas, drąsa, ryžtas bei malonumas negali tęstis ilgai, jeigu susidūrėte su lėtiniais prieštaravimais, ir kiekvienas, kuris dalijosi gyvenimą su narcisistine asmenybe, tai žino. Galime iliustruoti narcisistinį elgesio (asmenybės) modelį šauniu alegoriniu anekdotu: svarbiausia, kad duona būtų supjaustyta lygiomis dalimis. Tačiau visai nesvarbu, jog peilis buvo pertekęs riebalais, kreivas ir nepagaląstas.
Skaudžiausias tokių dezorientuojančių motyvų poveikis yra tas, kad vaikas visiškai pasimeta tarp „tinkamas/netinkamas“ sąvokų, kurios, rodosi, nuolat keičiasi vietomis nepriklausomai nuo kaltininko, esančio konkrečioje situacijoje. Kitaip sakant, užuot laikęs veidrodį, perteikiantį atžalos patirtį, narcisizmo bruožų turintis suaugusysis įmetą vaiką į žalingą poveikį atspindinčią labirintų karalystę, kuri niekuomet neparodo tikslaus ir aiškaus (ar, juo labiau, malonaus) vaizdo. Ir visa tai metastazuoja į įsitikinimą, kad tikrovė visada yra nusiteikusi prieš jį.
Kaip žinia, tokios patirtys atveria kelius visoms nerimo rūšims ir plaukų slinkimo bei stuburo kreivumo padėtims, išsipučiančioms kasdienybės bruožuose. Tuo tarpu gebėjimas kalbėti taipogi gali išnykti kaip dūmas: drįsčiau teigti, jog įprastas žmogui kalbos sklandumas gali pasikeisti į dvejojantį bei mikčiojantį, jei ankstyvoje vaiko vystymosi stadijoje uždrausime jam kalbėti[3].
Aišku, piktnaudžiavimo valdžia randai neretai yra padaromi išvengiant tiesioginių smūgių, o tėvų pasirinkimas neskirti žadėtos bausmės tampa išsvajotu dosnumo ir gailestingumo aktu. Tačiau pametę uodegą, nuspaustą despotizmo, ilgainiui atlaisviname priekinę kūno dalį, su kuria galime pasiekti mažas duris santykiams su savimi taisyti.
