Neapsisprendžiama, ar mes egzistuojame, ar išsigalvojame
Turbūt daugelį karts nuo karto apima jausmas, lyg viskas kartotųsi: žadintuvo skambutis, apdegęs skrebutis, vaiko ašaros, „nuėjusi“ pėdkelnių „akis“ ir įkaitę nuo raudos skruostai iškart po emocionaliai intymaus sutuoktinių susitaikymo. Panašiai kaip „deja-vu“, tik ši regėjimą trikdanti dulksna tęsiasi taip ilgai, kad kartais sunku suvokti – nesuskaičiuoju, amžinybę ar visą gyvenimą.
Iš tiesų sudėtinga įsivaizduoti belaikę Visatą, bet ne todėl, kad laikas yra techniškai sudėtinga ar filosofiškai sunkiai suprantama sąvoka. Yra ir kita priežastis: norint įsivaizduoti amžinybę reikia laiko.
Kai būname „pilna koja“ atsidavę maloniai veiklai, jaučiame, kaip minutės slenka mūsų nenaudai; kai širdis pumpuoja kraują į smegenis, o aplink keičiasi vaizdai, garsai ir kvapai, atrodo, kad tai, kas yra laikas, niekada nesunyks.
Pasak Alberto Einšteino, mūsų praeities, dabarties ir ateities patirtis yra ne kas kita, kaip „užsispyrusi nuolatinė iliuzija“[1]. Tuo tarpu anot Izaoko Niutono, laikas yra ne kas kita, kaip fonas už gyvenimo ribų. Nepaisant to, kai kurie naujausi tyrimai rodo, jog laiko judėjimas gali būti svarbesnis, nei mums atrodo.
Akivaizdu, kad sudėtingi objektai mūsų Visatoje, kuriuos sukūrė gyvybė, įskaitant mikrobus, kompiuterius ir miestus, neegzistuoja už laiko ribų: jie neįmanomi be laiko „tiksėjimo“. Žvelgiant iš šios perspektyvos, bėgantis laikas ne tik būdingas gyvenimo evoliucijai ar žmonijos patirčiai, – taip atrodo nuolat judantis materialus pačios Visatos audinys. Dėl šios priežasties jį galima išmatuoti molekuliniu lygiu laboratorijose. Ir visgi, ar tikrai gyvename Visatoje, kuriai laikas, kaip pagrindinis bruožas, nereikalingas?
Per pastaruosius kelis milijardus metų gyvybė iš vienaląsčių organizmų išsivystė į sudėtingus daugialąsčius organizmus, kol menkos visuomenės išsiplėtė iki knibždančių miestų, potencialiai galinčių atkurti savo gyvybę kituose pasauliuose. Šie dalykai užtrunka, nes jie atsiranda tik per atrankos ir evoliucijos procesus.
Evoliucija tiksliai apibūdina pokyčius, pastebėtus įvairiose gyvybės formose, bet ji daro daug daugiau nei tai: tai vienintelis fizinis procesas Visatoje, galintis generuoti objektus, kuriuos susiejame su gyvybe. Tai apima bakterijas, kates ir medžius, taipogi tokius dalykus kaip raketos, mobilieji telefonai ir miestai – nė vienas iš šių objektų neegzistuoja spontaniškai. Vietoj to, jie reikalauja praeities pėdsakų (prisiminimų), kad būtų galima greičiau bėgti, dažniau gaminti ar įmantriau dainuoti.
Galėjome būti išmesti „už borto“ kartu su dinozaurais
Kai kalbame apie disciplinas, tokias kaip chemija ir biologija, regime objektus, kurie yra per daug sudėtingi, jog juos būtų galima pagaminti iš karto (net kai yra energijos ir medžiagų). Jiems sukurti reikalinga atmintis, sukaupta per tam tikrą laiką, kadangi kai kurie objektai egzistuoja tik atrinkus konkrečius „įrašus“.
Kad kiekvienas derinys taptų naudingas, jį reikia pakartoti milijardus kartų – pagalvokite, kiek molekulių reikia, jog būtų sukurta viena ląstelė, jau nekalbant apie vabzdį ar žmogų[2]. Bet kurio sudėtingo objekto kopijų kūrimas užtrunka, nes kiekvienas žingsnis apima paiešką visoje erdvėje, kad būtų galima pasirinkti, kurios molekulės įgaus fizinę formą[3].
Kaip analogiją galima apsvarstyti derinius, kuriuos galima sukurti su tam tikru „Lego“ kaladėlių rinkiniu. Taigi, jei rinkinyje būtų tik dvi kaladėlės, derinių skaičius būtų mažas. Tačiau jei rinkinį sudarytų tūkstančiai vienetų, galimų derinių skaičius būtų astronominis, – galimybės auga su kiekvienu papildomu bloku (kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, kitaip sakant).
Tai apima visus įmanomus organizmus, sukurtus iš skirtingų ląstelių tipų; visas įmanomas kalbas, sukurtas iš žodžių ar posakių; visas įmanomas kompiuterines programas, sukurtas iš visų galimų instrukcijų rinkinių.
Taip, gyvybė yra akivaizdi, bet galimybių erdvė tokia didelė, kad Visata turi pasirinkti tik dalį erdvės egzistuoti. Kodėl mes įgavome tokią formą, vis dar paslaptis.
Kelis metus nerūgstantis pienas kadaise skambėjo lyg pasakos
Gyvenimas yra krūvos objektų, statančių kitus objektus, kurie stato kitus objektus, virtinė.
Kai kurie objektai atsirado visai neseniai, pavyzdžiui, sintetinės cheminės medžiagos, kartu su metų metus nerūgstančiu pienu; kiti – prieš milijardus metų, tarkime, fotosintezės augalų ląstelės. Taigi, skirtingi objektai turi skirtingą „amžių“ laike.
Sudėtingi objektai, akivaizdu, neatsirado atsitiktinai – tai tarsi mesti į orą tūkstantį „Lego“ kaladėlių ir tikėtis, kad jos spontaniškai susijungs; tai iš tikrųjų yra evoliucijos ir atrankos proceso rezultatas, kaip ir vaistas nuo vėžio. Bet kaip dėl snaigių, mineralų ir audrų, kurie atsiranda natūraliai be atrankos ar evoliucijos?
Pastarieji nereikalauja atminties, kaip kad perduodant genus iš kartos į kartą; nėra dviejų vienodų snaigių, tas pats pasakytina apie mineralus bei audrų sistemas. Be abejo, galimybė aptikti gyvas sistemas kitur galaktikoje yra jaudinanti, bet ne ką mažiau įdomi ir mūsų egzistavimo istorija.
Šiaip ar taip, negalvokite apie laiką kaip apie laikrodžio tiksėjimą ar kalendorinių metų seką, – laikas yra fizinė savybė. Lygiai taip pat, kaip puspriekabė netilptų į standartinį namų garažą, kai kurie objektai irgi yra pernelyg dideli, kad atsirastų čia pat, „iš oro“.
Kad mūsų Visatoje egzistuotų sudėtingi objektai tokie kaip kompiuteriai, pirmiausia turėjo susiformuoti žvaigždės, sunkieji elementai, gyvybė, įrankiai, technologijos ir skaičiavimo abstrakcija. Ir tai užtrunka. Tas pats pasakytina apie „Lego“ struktūras, didelius kalbinius modelius, naujus farmacinius vaistus, „technosferą“ ar bet kurį kitą sudėtingą objektą.
Jei tai, kas egzistuoja dabar, nulemia ateitį, o nūdienoje yra nepalyginamai daugiau informacijos nei buvo praeityje, ateities perspektyvos taip pat didėja.
Tai reiškia, jog Visata plečiasi laike, ne erdvėje. Dar įdomiau: tai gali reikšti, kad klysta tie, kurie sako „ateitis – mūsų rankose“; rytojaus nuspėti negalime.
