Kunigams gali būti suteikta galimybė vesti moteris

Popiežius Pranciškus svarsto galimybę leisti vesti katalikų kunigams

Popiežius Pranciškus, netrukus minėsiantis savo vadovavimo Katalikų Bažnyčiai dešimtmetį, pareiškė, kad gali būti peržiūrėtas Katalikų Bažnyčios šimtmečius galiojantis reikalavimas kunigams laikytis celibato. Kunigams taikomą reikalavimą dėl susilaikymo jis pavadino „laikinu nurodymu“. Tuo tarpu pontifiko užmojai dar platesni – imtasi gvildenti ir moterų nelygiateisiškumo klausimus.

Viename interviu pontifikas pareiškė, kad kunigui nėra prieštaravimo tuoktis ir kad celibatas yra disciplina, kuri nėra amžina, priešingai, nei kunigų įšventimai^[1]. 

Jis taip pat paminėjo, kad Rytų Bažnyčioje vadovaujamasi kitokia praktika – ten tuokiasi visi, kurie tik to nori. 

Šie popiežiaus pareiškimai nuskambėjo po to, kai Vokietijos Bažnyčios Sinodo kelio asamblėjos delegatai balsavo už raginimą iš naujo išnagrinėti celibato doktriną ir apsvarstyti galimybę įšvęsti moteris į kunigus. 

Daugelis mano, kad leidimas neprivalomai laikytis celibato ir įšvęsti vedusius vyrus, gyvenusius įrodytu dorybingu gyvenimu, padėtų išspręsti neatidėliotiną vadovų atsinaujinimo poreikį parapijose ir vyskupijose.

Celibatas laikomas Romos katalikų kunigų pareiga

Apie tai, kad pasišventęs Dievui žmogus turi visiškai atsiduoti tarnystei ir atsisakyti gyvenimo malonumų, kalbama jau seniai. Veikiausiai todėl tokiai profesijai pasišvenčia toli gražu ne visi, o tik tie, kurie išties save regi tarnaujant Bažnyčiai.

Celibatas arba susilaikymas yra vienas iš Romos katalikų kunigo įšventimų reikalavimų, t. y. kandidatas turi viešai įsipareigoti visą savo gyvenimą nevesti. 

Tačiau šis reikalavimas galiojo ne visada – štai pirmaisiais krikščionybės amžiais dvasininkams buvo leidžiama tuoktis. Bažnyčia dvasininkų santuokas pradėjo reglamentuoti maždaug pirmajame tūkstantmetyje^[3]. 

1075 m. popiežius Grigalius VII nustatė oficialų celibato reikalavimą, o 1123 m. jį įteisino Pirmasis Laterano susirinkimas. 

Rytų katalikų bažnyčios iki šiol leidžia kunigams tuoktis prieš įšventimą į kunigus. Celibatas laikomas Dievo dovana pašauktiesiems į kunigystę ir Bažnyčios ginamas kaip Jėzaus pavyzdžio atspindys. 

Tačiau tai nėra apreikštoji tiesa, o bažnytinė drausmė, kaip rodo vedusių dvasininkų, perėjusių į katalikybę, įšventimas. Pakeitus šią discipliną, tektų iš naujo apsvarstyti kunigystę, tačiau teigiama, kad tai galėtų suteikti naujų spalvų Bažnyčiai ir pasauliui.

Susilaikymas nuo šeimos sukūrimo padeda atsiduoti tarnystei

Pernai metais įvykusioje tarptautinėje konferencijoje apie kunigystę dalyvavę pranešėjai pabrėžė, kad celibato reikalavimas turi teologinį ir dvasinį pagrindą ir nėra motyvuotas vien praktiniais sumetimais^[3]. 

Visgi, jų nuomone, celibatas nėra neatsiejamas nuo kunigystės, nes vedusių kunigų būta ir ankstyvojoje Bažnyčioje, jų tebėra kai kuriose Rytų katalikų bažnyčiose. 

Celibatas yra suvokiamas kaip Dievo dovana, leidžianti kunigams nedaloma širdimi atsiduoti tarnystei Dievui ir jo tautai. Be to, susilaikymas esą yra skirtas ne represyviam gyvenimui, bet veikiau yra tarsi biblinio kvietimo į širdies tyrumą ir išsilaisvinimą iš žemiškų turtų išraiška. 

Kalbėtojai akcentavo, kad celibatas yra ypatingas būdas dar labiau suartėti su Kristumi ir atsiliepti į jo kvietimą mylėti ir tarnauti.

Paragino užkardyti diskriminaciją dėl lyties

Tuo tarpu šiuolaikišką savo požiūrį į visus Bažnyčios reikalus popiežius Pranciškus diktuoja ir kitose srityse – štai jo valdymo laikotarpiu pradėta sklaidyti stigmą dėl galimybių moterims taip pat užimti vadovaujančias pozicijas Vatikane.

Pontifikas taip pat pasisako už vienodą darbo užmokestį atliekant tą patį darbą nepriklausomai nuo asmens lyties. 

Moterys taip pat išreiškė savo norą turėti vienodas galimybes su vyrais kalbant apie įšventimus į kunigus. 

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad nors šiuolaikinės tendencijos ir keičiasi, tai vis dar vyksta vangiai, o moterys kai kuriose šalyse vis dar nėra lygiavertės su vyrais. Jis atkreipė dėmesį, kad turi būti gerbiamas kiekvieno asmens orumas ir pagrindinės teisės įskaitant išsilavinimą, darbą, saviraiškos laisvę ir pan.^[2]

„Moterys vis dar yra išnaudojamos“, – teigė popiežius Pranciškus.

Jautrią moterų padėtį akcentavęs popiežius taip pat priminė, kad moterys ne tik gauna menkesnį darbo užmokestį, bet ir yra diskriminuojamos darbo rinkoje dėl nėštumo, kas jau kai kuriuose didžiuosiuose miestuose esą spėjo tapti kone papročiu kalbant apie motinystę.