Kai saviraiška tampa prioritetu, laukite karo
Klystate, jeigu galvojate, jog Rytų kultūros yra orientuotos į santykius, o Vakarų visuomenės – į individualizmą. Idėja, kad žmonės Rytuose ir Vakaruose psichologiškai labai skiriasi, tyrinėjama dešimtmečius ir populiarinama daugybėje straipsnių bei knygų.
Šiaurės Amerikos gyventojai, palyginti su Rytų Azijos gyventojais, labiau vertina unikalumą ir yra linkę pabrėžti savo teigiamas savybes. Vėlgi, tai, kaip žmonės mato save kitų atžvilgiu, smarkiai skiriasi: kai kuriose kultūrose, ypač Rytų Azijoje, labiau akcentuojama tarpusavio priklausomybė (tai, kaip žmonės yra susiję), o kitose, pavyzdžiui, JAV ir Kanadoje – nepriklausomybė bei išskirtinumas[1].
Vis dėlto, negalima manyti, jog jeigu viename pasaulio krašte nustatyti faktai būtinai pasitvirtina, tokia pati situacija susiklostys ir kitame, – gyvenimas pilnas netikėtumų ir sunkiai paaiškinamų „reikalų“. Ir nors egzistuojantys skirtumai turi įvairių svarbių pasekmių tam, kaip, tarkime, skirtingų kultūrų bendruomenės reaguoja į nelaimę, pernelyg pasikliaudami binariniu požiūriu „Rytai – Vakarai“ konfliktų / siauro požiūrio neišvengsime.
Pavyzdžiui, šiemet paskelbtame tyrime lyginti ne tik JAV, Jungtinės Karalystės, Japonijos ir Korėjos dalyviai, bet ir Viduržemio jūros pakrančių visuomenės gyventojai: Egipto, Graikijos, Kipro graikų bei Kipro turkų bendruomenių, Italijos, Libano, Turkijos ir Ispanijos[2]. Rezultatas: Viduržemio jūros regiono šalių pavyzdžiai neatitiko nei vienos iš „vakarietiškų ir rytietiškų“ orientacijų pusės, „įsisprausdami“ į vidurį, kvestionuojant įprastą tarpusavio priklausomybės bei nepriklausomybės dvikovą.
Viduržemio jūros regiono respondentai, atsakydami į klausimus apie tai, kaipgi jie vertina save kitų atžvilgiu, nurodė, kad jiems neva patinka būti kitokiems nei visi kiti, pasikliaujant savimi, ir kad jie pirmenybę teikia saviraiškai, o ne harmonijos santykiuose išsaugojimui. Tai reiškia, jog šiose kultūrose garbė laikoma vertingiausiu ištekliumi, kuris atspindi tiek paties asmens savivertę, tiek kitų visuomenės narių jam priskiriamą vertę.
Iš tiesų skirtingų regiono dalyvių grupių rezultatai smarkiai skiriasi. Tačiau Viduržemio jūros regiono šalių grupės buvo panašesnės viena į kitą nei į „vakarietiškas“ ar „rytietiškas“ grupes, „neatitikdamos“ nė vienos iš šių dvinarių kategorijų.
Nuomonės neturėjimas palydės link šulinio, savanaudiškumas – įgrūs į rankas ginklus
Kalbant apie Lotynų Amerikos šalis, pavyzdžiui, Braziliją, Čilę ir Kolumbiją, palyginti su žmonėmis iš Rytų Azijos ir Vakarų šalių, fiksuojama, jog Lotynų Amerikos visuomenėse žmonės balsuoja už tam tikrą nepriklausomybę ir tam tikrą tarpusavio priklausomybę. Konkrečiau, nors Lotynų Amerikos respondentai yra linkę pasisakyti už santykinai nepriklausomus santykius, įskaitant orientaciją į savarankiškumą ir norą skirtis nuo kitų, jie taip pat linkę gauti aukštus balus už imlumą kitų žmonių įtakai, kas yra savaime laikoma tarpusavio priklausomybės aspektu[3].
Tyrėjai taip pat nagrinėjo įvairius kultūrinius ypatumus, tarkime, pragyvenimo būdus, religines bei filosofines tradicijas, kolonijinę istoriją ir kitus, kurie, jų manymu, gali padėti paaiškinti tam tikrų nepriklausomybės ar tarpusavio priklausomybės formų tendencijas.
Ilgainiui buvo paneigta iš pirmo žvilgsnio sveiku protu suvokiama prielaida, jog kultūrose, kurios laikomos „kolektyvistinėmis“ (kai pirmenybė teikiama grupei, o ne individui), pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, Azijoje ir kitur, labiau skatinama tarpusavio priklausomybė, o ne nepriklausomybės savikonstrukcija. Lotynų Amerikos apklaustieji, savo ruožtu, parodė savo nepriklausomybės ir tarpusavio priklausomybės derinį, nors gyvena kultūrose, kurios paprastai vadinamos kolektyvistinėmis.
Klysta net ir mokslininkai
„Nepriklausomo“ ir „tarpusavyje priklausomo“ kategorijų sumaišymas kelia klausimą: ar prasminga apie jas galvoti kaip apie dvi skirtingas sąvokas? Tai yra naudingos sąvokos tiriant tarpkultūrinius skirtumus, tačiau nė viena iš jų neturėtų būti laikoma monolitine kultūrų savybe: kai tik manome, kad nepriklausomybė yra „dalykas“ kaip ir tarpusavio priklausomybė, einame klaidingu keliu. Kiekvienas iš pasirinkimų yra abstraktus kintamųjų rinkinys, kuris, kaip rodo kai kurie tyrimai, ne visada yra pakeliui.
Iš tiesų abejojama, ką galima daryti iš tokių konstruktų, kaip nepriklausomybė ir tarpusavio priklausomybė, tyrimų. Visada yra šališkumo sluoksnis, t. y. tai, kaip žmonės norėtų save pateikti toje ar kitoje aplinkoje, galintis iškreipti bet kokius rezultatus.
Pasakojimai apie tai, kodėl atsiranda kultūriniai skirtumai tarp skirtingų regionų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose ar kitur yra tik pasakojimai. Daugumai mokslininkų tiesiog trūksta duomenų, kurie patvirtintų teiginius apie tokius veiksnius, kaip kad skirtingi pragyvenimo būdai ar religinės grupės; pažiūros ar „formą“ keičianti sveikatos sistema. Nuomonės kinta, o žmonės klysta – netgi gana dažnai.
Nepaisant to, net ir tokį terminą kaip „Vakarai“ skirtingi žmonės apibrėžia skirtingai.
Būtina atsargiai skirstyti pasaulį į supaprastintas kultūrines kategorijas (iš pažiūros visai nekaltas) ir manyti, jog grupės bus linkusios atsidurti vienoje ar kitoje teorinės ribos pusėje; kategoriškai pasisakyti „už tą“ ar „aną“ (kaip ir žiūrėti tik į vieno kaimyno trobą) žalinga.
Žmonės visame pasaulyje save ir savo gyvenimą vertina įvairiai – nes tai painu ir sudėtinga. Pasakysiu paprastai: pasaulyje nėra tik dviejų skirtingų žmonių tipų – „mes“ ir „jie“. Esame daug įvairesni, bet kartu ir daug panašesni vieni į kitus, nei dažnai suvokiame.
