Kosminis teleskopas atskleidžia: kitos planetos gali būti nauji mūsų namai

Pažangos keliai dovanoja galimybę prisiliesti prie kosmoso platybių

Pirmieji Džeimso Vebo kosminio teleskopo (JWST) vaizdai buvo kupini brangakmenių, spalvų ir ugnies. Kita vertus, nieko čia neįprasto – būtent taip atrodo galaktikos – mažytės ir tolimos – spindinčios įstabių atspalvių kontrastais: raudonų, auksinių bei baltai mėlynų. Aiškėja, kad jeigu vienoje kosmosą atspindinčioje fotografijoje yra kelios didelės galaktikos, rodos, sulaikiusios kvėpavimą kosminiame šokyje, sekančiųjų serija parodo jų baigtį apsijungimu.

Dar 2022 m. liepos mėn. laikraštyje „The New York Times“ buvo aprašytas slaptas procesas, kurio metu buvo atrinkti pirmieji vaizdai, kupini vizualinio grožio bei mokslinių vilčių.

„Tai ankstyvasis svarbiausių vaizdų ritinys, kuris primins pasauliui, kad Amerika gali padaryti didelius dalykus“, – tuomet sakė JAV prezidentas Džo Baidenas^[1].

Iš tiesų, šimtmečius atrodė, kad esame ant gyvybės už Žemės ribų atradimo slenksčio – nuo pirmųjų Galilėjaus Veneros stebėjimų teleskopu ir jo supratimo, jog planetos yra kiti pasauliai, iki Percivalio Lowello „kanalų“ Marse stebėjimų ir visų NASA roverių bei paieškų vilčių^[2]. Vis dėlto, kuo daugiau sužinome apie Saulės sistemą, tuo rečiau gyvybė ima atrodyti aiški ir apčiuopiama.

Tiesa ta, jog Marse nėra augmenijos, o Veneros debesys gaubia nelabai drėgnas džiungles, kol dėl šiltnamio efekto paviršiuje lydosi švinas. Be abejo, yra menkų vilčių aptikti gyvybės pėdsakus iš šiltesnės ir drėgnesnės Marso praeities, bet tikimybė šiuo metu rodosi ganėtinai nedidelė. Priartinus JWST iš tikrųjų galime regėti galaktikas, išsibarsčiusias kaip brangakmeniai ant juodo aksomo, – kiekvienoje iš jų yra šimtai milijardų žvaigždžių ir galbūt šimtai milijardų kitų planetų^[3]. Deja, pastarosios yra per toli, jog sužinotume, kas jose (galimai) gyvena. 

Kad ir kaip ten bebūtų, mįslingas pasaulis daugelį iš mūsų „veža“ labiau, nei regimasis. O kur slypi didžiausia paslaptis, ten – visas pasaulis žino – glūdi įstabiausi atradimai.

Atradimai ateis kaip žaibiškos „eurekos“

Filme „Atvykimas“ (angl. „Arrival“) – ir tūkstančiuose kitų kino sagų apie užkariavimą – ateivių laivai masėmis plaukia į Žemę^[4]. Tačiau net ir tada greičiausiai nesužinosime, ar jie egzistuoja. Tai sudėtinga ne tik dėl didžiulių atstumų ir biologijos teikiamų neaprėpiamų galimybių, bet ir dėl to, jog mokslas retai veikia taip, „kaip reikia“.

Gali būti, kad ateivių gyvybės niekada nerasime, o tik priartėsime prie šios idėjos galimybės kaip kreivė, artėjanti prie lūžio taško. Tam įtaką daro ir įvairūs eksperimentai, dažnai, deja, nepateikiantys galutinių įrodymų. Inovacijos, žinoma, nustato galimybes, tačiau ginčijamasi net ir dėl smulkmenų bei daug akivaizdesnių dalykų.

Per COVID-19 pandemiją mūsų nepasitenkinimas mokslo klaidingumu tapo dar aktualesnis. 

„Sekite mokslu“ – taip skambėjo visuotinis šūkis, kuriuo mokslas buvo aiškinamas kaip monolitas, o ne procesas. Kai grėsmė tapo pernelyg asmeniška, lėta mokslo „kovido dešrų gamybos mašina“ pasirodė esanti pigi ir bemaž klaidinga.

Taip, gyvybės paieškos ne visada yra grėsmingos (net ir tuo atveju, jei pasitelkiame egzistenciškai didesnius statymus). Tačiau mokslas nesiekia rasti faktų: jis kuria žinias – kartais vykusias, bet neretai subjektyvias. Nepaisant to, mokslininkai ir toliau uzurpuos eterį, rūšiuodami tiesą ir mums ją pateikdami.

Ateiviai galimai nėra kvailesni ir dirba gretimame skyriuje

Gyvybė egzistuoja arba neegzistuoja – nepriklausomai nuo to, ar žmonija ją stebi, ar ne. Žinoma, kruopštūs raketų mokslininkai gerai atpažįsta Žemės gyvybę, bet paėmus puodelį jūros vandens arba Antarktidos ledo gabalėlį, kas yra gyva, o kas ne, nustatyti sudėtinga. Dangaus platybės – tai vienareikšmiškai turtingas tekstas, kurį verta perskaityti – jei turite tam tinkamas technologijas. Bėda ta, kad mes dar jų neturime.

JWST, galingiausias NASA kosminis teleskopas, stebi infraraudonųjų spindulių spektre – o tai puikiai tinka tarpžvaigždinėms dulkėms matyti, bet ne kai kuriems svarbiausiems potencialiems signalams, pavyzdžiui, vandeniui, aptikti. Tiesą sakant, ši technologija apskritai nebuvo sukurta biologinių požymių paieškai. Geriausia, ko galima iš jos tikėtis, tai nustatyti įdomius objektus tolesniems tyrimams.

Akivaizdu, jog vis dar siekiama sukurti kosminį teleskopą, galintį stebėti infraraudonojoje, optinėje ir ultravioletinėje šviesoje, pritaikytą gyventi tinkamų egzoplanetų paieškai ir gyvybės požymiams jose aptikti. Be to, nors mes braižome paviršių su senais it pasaulis klausimais, mokslas, ieškantis atsakymų, yra nepaprastai jaunas. Todėl, jog JWST buvo sukurtas anksčiau, nei mokslininkai žinojo, kokius klausimus apie egzoplanetas norėtų užduoti šiandien, įrenginys nieko panašaus į ateivių biosferos patvirtinimą kol kas nesuteiks. 

Faktas, kad norima aptikti kitonišką gyvybės formą (o kuris mokslininkas nenorėtų būti „tuo vieninteliu“?). Kita vertus, belieka pasidžiaugti, jog net ir tada, kai teiginiai retrospektyviai pasirodo įtartini, tai duoda tam tikros naudos, skatinant atlikti naujus matavimus. Šiuo atveju svarbu būti atviriems, bet ne tokiems atviriems (ir patikliems), kad iškristų smegenys.