Skaitmeninis pasaulis išjungia mąstymą
Tiesa ta, jog esame įsitempusios būtybės, kone kasdien kuriančios darbą socialiniame kontekste, kuriame, įnirtingai ardamos bendrą dirvą, galiausiai tikimės, jog mūsų pastangos duos bent šiokių tokių vaisių. Dargi mes sprendžiame, ar šis dirvožemis yra išties naudingas, ar išeikvotas; ar jis sklidinas įvairių gyvybiškai svarbių komponentų, ar vis tik nesutramdomai siautulingas.
Filosofija, kultūra ir menas – kitaip tariant, tai, ką vadiname reikalinga žmogui disciplina – neįtakoja išlikimo galimybių, bet veikiau suteikia dvasinę vertę. Ir vis dėlto atėjus technologiniams laikams, užgniaužėme kelią trajektorija, vertinančia kultūrą kaip ekonominės plotmės sąjungininkę (kaip rinkoje graibstomą prekę), kuri buvo pažeminta iki to trikdančio kultūrinės sistemos termino: turinio.
Kad išgelbėtume tauriuosius mąstymo dalykus, reikėtų atsiimti galią iš skaitmeninio amžiaus. Tuo tarpu interneto arogancijos dėka daroma prielaida, jog tradiciniai vartininkai išnyks, o tarpinė grandis (praeito amžiaus informacijos davikliai) galutinai nutrūks, mat „šviežioji“ ortodoksija, galima sakyti, vaizduoja skaitmeninį informacinį lauką kaip Robiną Hudą, besikėsinantį į auditoriją bei imantį iš mažesnių ir duodantį viršesniems.
Taip, iš esmės tinklo technologijos suteikia ir profesionalams, ir mėgėjams tokias pačias sąlygas – pavyzdžiui, skirtingų meno šakų atstovai bei rašytojai gali klestėti ir be institucinės paramos, tiesiogiai pasiekdami savo auditoriją – bet savanaudiškais kėslais grįstas bendradarbiavimo su „Wikipedia“ amžius programinę įrangą pamažu nominuoja svarbiausia kalba. Žinoma, daugeliui žmonių šis novatoriškas pasaulis yra vieta, kurios jie taip ilgai ieškojo. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kai kuriais atžvilgiais interneto poveikis mus klaidina perdėm smarkiai.
Sakyčiau, jog ši dalinimosi uždarbiu ir kritika platforma įsikūrė vienoje iš dviejų stovyklų. Na, o norint patekti į už kelių kilometrų esančią, turime sekti garso įrašų aidais, įspėjančiais, kad mes tapome banda ruonių, besimuistančių reguliaraus stimuliavimo seklumose, kol optimistai tvirtina, jog vis tik esame ekspertais – protingiausiais kastoje nariais, grojančiais daugiafunkciniu režimu.
Ir visgi, tokia poliarizacija atrodo pernelyg skurdžiai, mat nemaža dalis technologijų prieštarauja humanizmui, kuris, pateikdamas pagrindinius atsakymus svarbiausių temų atžvilgiu, pamažu pradeda gromuliuoti formuluotę, apeidamas svarbių socialinių struktūrų, įsitvirtinusių mumyse, problemą.
„Naujoji žiniasklaida“ reiškia senosios žlugimą
Turbūt nereikėtų stebėtis, kokį kiekį senosios žiniasklaidos palikimo mes perkėlėme į šiuolaikiškas platformas: laikraščio redaktoriai buvo apraudoti komercinėmis ašaromis, ilgainiui perėmusiomis atsakomybę žurnalistikoje, o subtilus „spausdintinis“ gyvenimas tapo viešu be jokių užuolankų. Paprasčiau tariant, daugelis problemų, kamavusių mūsų žiniasklaidos sistemą prieš pajungiant internetą, perėjo į skaitmeninę sritį – komercializmą bei centralizavimą – ir toliau formuoja šią erdvę, paliekant prieštaravimus tarp komercijos ir meno giliai užantyje.
Spaudimas būti vikriam, patikti kuo platesnei auditorijai bei būti sensacingam ir patraukliam dauginasi internete it pašėlęs. Be kita ko, tokį reiškinį, kaip žinia, galima išmatuoti pritarimą liudijančiais paspaudimais, praryjančiais bevalį originalumą, dargi paklūstantį pelno idėjai, kurios uždarbį susumavus gauname tūkstančius analogiškų skelbimų bei nuobodžių reklaminių el. laiškų. Ir vis dėlto derėtų nesistengti paneigti milžiniškų interneto galių, bet greičiau pripažinti, kad kontaktavome su jomis pakankamai ilgai, kad užduotume sudėtingesnius klausimus, į kuriuos reikia atsakyti atsisakant cinizmo bei žvelgiant į perspektyvesnę ateitį, kvepiančią bendru indėliu.
Vien technologijos nėra pajėgios įvykdyti lauktos kultūrinės transformacijos – pirmiausia turime suprasti apie ką ji, ir tik tada spręsti pagrindines socialines bei ekonomines dilemas, kurios ją formuoja[1]. Galiausiai tik tuomet galime pasinaudoti precedento neturinčiomis interneto platybėmis, jog pradėtume artėti prie teisingesnės kultūros idealo projekcijos.
Menininkus ir kitus amatininkus keičia komercinių galių turinčios mašinos
Turime pripažinti, kad turtas ir galia priklauso tiems, kas valdo platformas, kuriose žmonės kuria, vartoja bei virtualiai bendrauja. Tuo tarpu kultūros produktai, deja, yra vertinami tik tiek, kiek jie tarnauja kaip savotiškas „signalų generatorius“, kurį pasitelkus galima išgauti naudingus duomenis. Aišku, kai kurie menininkai pakelia galvas tam, jog mestų iššūkį lemiamai ekonomikos pertvarkai, tačiau komercinė paradigma įgauna stebėtinai didelį pagreitį.
Kai kalbame apie kultūros sąlyčio taškus, turėtų būti bene savaime suprantama, jog gamyba yra prieigos prielaida[2]. Pavyzdžiui, prieš pradedant skaityti straipsnį, jį visų pirma reikia parašyti; drobė turi būti nudažyta prieš ją pademonstruojant. Ir visgi, mes gyvename visuomenėje, kuri nedrįsta pripažinti, kad prekės vertė neturi nieko bendra su jos pagaminimo būdu, o kaina, nustatyta rinkoje, atspindi mainų, bet ne kūrimo procesą.
Tarp kitko, dažniausiai tie, kurie entuziastingai kalba apie kultūrą ir bendrystę joje, pasilieka saugioje „triukšminga vartojimo sfera“ zonoje, užuot grįžę į vietą, formuojančią garbingą pasaulį. O tai reiškia, kad mes iš esmės pasakojame tik pusę istorijos: be šių grynai techninių aspektų, be abejo, itin svarbus žmogaus darbas – jo laikas, išpuoselėta mintis ir intencija kažką atgaivinti – kuris turėtų egzistuoti ne todėl, kad yra parduodamas, bet todėl, jog tai svarbu.
Kūrybiškumas ir komercija yra sudėtingi ir daugeliu atžvilgių būtini: kol pirmasis veiksnys ragina nustoti teikti pirmenybę produktams bei vartojimui, kitas gi iliustruoja pusiausvyros sutrikimą, pasirodantį pelno jūroje. Kita vertus, nors menininkai nerimauja, ar licencijuoti savo kūrinį komerciniais tikslais (remiamam turiniui), vis tik neretai pasirenka susidurti su situacija, kuomet pastarasis atrodo geriau perleistas per masę.
Kai nėra skirtumo tarp vidinių bei išorinių išteklių, ryšiai su šeima bei draugais, privatūs norai ir smalsumas tampa „asortimentu“ – visomis prekėmis. Be to, kad patenkintume kategorizuotus vartotojų interesus, esame pasirengę „išsiparduoti“ bei virsti svetimam asmeniui tinkančiu akies obuoliu. Ir vis dėlto, jog turėtume organiškesnę pramonę, reikia suderinti tarnaujančią visuomenę su auditorijos interesais – tai tiesiog būtina.
