Kaunietis Darius Justinavičius planuoja įkurti skardinių muziejų, su eksponatais iš viso pasaulio
Įspūdingą skardinių kolekciją sukaupęs kaunietis Darius Justinavičius planuoja įkurti muziejų, kuriame puikuotųsi iš viso pasaulio surinkti eksponatai. Savo vizija ir patirtimi renkant skardines jis pasidalino ir su portalu 77.lt
– Skardines renkate nuo jaunumės. Ką tuomet tėvai sakė? Ir kaip jie dabar į tai žiūri?
– Manau, kai buvome vaikai, skardines rinko kas antras-trečias. Tik tais laikais kiekiai buvo nedideli, jeigu į mėnesį gaudavai kokią vieną-kitą, tai buvo gerai. Per penkis metus, pamenu, tik kokį 100 susirinkau, laikiau savo kambaryje, jos daug vietos neužėmė, todėl tėvams nekliuvo. Šiandien tėvukas, nors gyvena mažame miestelyje, visuomet prazonduoja parduotuves ir jeigu tik kokią naują pamato, visuomet nuperka. Kiti šeimos nariai irgi prisideda, iš užsienio parveža, taip ir kaupiasi eksponatai „Skardinariuimui“ (kuriamo muziejaus pavadinimas).
– Kiek dar tokių kolekcionierių pažįstate Lietuvoje?
– Mūsų krašte yra dar kokie 5-7 rimti kolekcionieriai. Bendraujame su jais, susitinkame, keičiamės turimais egzemplioriais, o jeigu imti likusį pasaulį, tai tokių kolekcionierių dešimtys. Ir tai yra gerai, nes prasiplečia galimybės mainams.
Muitinei atrodė įtartini siuntiniai su tuščiomis skardinėmis
– Gal buvo kokių kuriozų ar nesusipratimų, susijusių su skardinėmis?
– Nesusipratimų buvo. Viskas, ką gauni viską paštu, turi pereiti Lietuvos muitinę, o pastaroji viską įpratusi tikrinti. Ypač – keistai atrodančias siuntas, kurios ir šiaip prieš gerą dešimtmetį nebuvo tokios populiarios kaip dabar. Bet aš jau tada susipažinau su užsieniečiais ir pradėjau su jais keistis skardinėmis. Ką išsiunti paštui ne tiek rūpėjo, bet jiems, manau, atrodė įtartina, kai į Lietuvą ateidavo siuntiniai… tuščių skardinių ir net ne iš ES šalių.
Atėjo man siuntinys iš Panamos su retomis, brangiomis skardinėmis. Muitininkai, spėju, negalėjo patikėti, kad kažkas siunčia tuščias skardines, todėl išardė visą, specialiai joms skirtą, pastorintą dėžę, kelias skardines supjaustė, o kai nieko įtartino nerado, viską sumetė šiukšlių maišą ir tokį „siuntinį“ paštas man pristatė.
Skambinau į muitinę, pasikalbėjome, papasakojau, kad turiu tokį hobį ir dar siųsiu bei siųsiuosi skardines. Kviečiau ekspoziciją apžiūrėti, įsitikinti, kad ne metalu prekiauju, o kolekcionuoju. To užteko ir daugiau tokių problemų nebuvo – jeigu ir atidarydavo dėžes, tai viską palikdavo tvarkingai. Tai svarbu, nes mes, kolekcionieriai, kai siunčiame, užtikriname, kad gavėją pasieks sveiki egzemplioriai, bet ne viskas nuo mūsų priklauso.
Dar buvo kuriozas, na iš šios dienos pozicijų žiūrint, kai gavau siuntą iš Brazilijos. Siuntėjas įrašė siuntos vertę, bet nenurodė, kad tai – realais. Muitinė paskaičiavo deklaraciją eurais, todėl viskas išėjo taip brangiai, kad net buvau pasirengęs grąžinti siuntinį. Laimei brazilas atsiuntė patikslinimą, kad deklaracija realais, tuomet klausimas ir išsisprendė.
– Renkate seniai. Iš kelių šalių dar trūksta skardinių?
– Trūksta iš 6 šalių, turiu iš 196 šalių, teritorijų ar buvusių valstybių, kurios gamino alų. Šiai dienai labai norėčiau gauti skardinių iš tokių valstybių kaip Čadas, Majotas, Gajana, Palau, Samoa ir Tadžikistanas. Jeigu kas tenai lankysis ir galės jų parvežti ar persiųsti, būsiu labai dėkingas (Dariaus el. paštas – [email protected]).
Kolekcijoje puikuojasi ir eksponatas iš Šiaurės Korėjos
– Kokią skardinę buvo sunkiausia gauti? Kuri laikoma vertingiausia?
– Išskirti galėčiau du eksponatus – skardinę ir jų grupę. Pirmąją gavau iš Šiaurės Korėjos, kai padėjo „Praeities žvalgas“. Pamačiau, kad jis keliauja po tą uždarą šalį ir dar ruošiasi, tai paprašiau, kad, jeigu išeis, atvežtų kokią skardinę. Išėjo.
Taip pat, kai pamačiau, kad Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus vėl rengiasi į Pietų Ameriką, užklausiau jų ar pavyktų prigriebti kokį eksponatą iš rečiau lankomų šalių, tokių kaip Belizas. Vyrai atsakė, kad pažadėti negali, bet pasistengs. Vėliau sulaukiau jų skambučio ir kvietimo į renginį Kaune, kuriame gavau net ne vieną, o kelias skardines iš tolimosios Centrinės Amerikos.
Ačiū padėjusiems, nes pats į tokias šalis gal ir gyvenime nenuvyksi, mainai su jomis taip pat sudėtingi. Aišku, kartais retų skardinių pasirodo „ebay“, bet aš tenai neperku, nes tada jau bus ne hobis, o verslas. Man labiau patinka keliauti pačiam, vykti į parodas, keistis ar sulaukti bendraminčių pagalbos.
Galutinis tikslas – muziejus, kuriam kolekcininkas specialiai įsigijo namą
– Galutinis rinkimo tikslas – muziejus?
– Tikrai taip. Tam net įsigijau namą, šalia kurio stovi kitas namelis, kuriame numatytas muziejus. Tik pirma reikia jį sutvarkyti. Renovacija eina į pabaigą, o ją pabaigęs planuosu ekspoziciją. Tiesa, namelis nedidelis, tilps kokie 5 tūkstančiai, o turiu jų 14 tūkstančių, tad reikės galvoti kaip viską pateikti.
Ta intencija važinėju pas kitus kolekcionierius į užsienius, žiūriu, kaip jie tvarkos. Gal, kaip archyve, bus ištraukiamos lentynos. Gal eksponuosiu tik pačias vertingiausias – 200 iš kiekvienos šalies, tada atskirai – iš Lietuvos, nes svarbiau tampa ne kiekybė, o kokybė. Šiaip tai yra galvos skausmas, bet kažką sugalvosiu. Bet kokiu atveju per kelis artimiausius metus tikiuosi viską pabaigti, o tuomet visus, kurie padėjo ir prisidėjo, kviesiu į atidarymą.
-Ar dabar galima pamatyti eksponatus?
– Galima ir dabar. Padaryta kelios lentynos, kur sudėti įdomiausi eksponatai, bet didžioji dalis dar laukia savo eilės dėžėse. Stengiuosi išrūšiuoti skardines pagal regionus, pagal šalis, nes taip paprasčiau tvarkytis. Taip pat viskas skaitmenizuota, sukurta duomenų bazė, kas palengvina paiešką ir filtravimą, todėl jeigu kas turi kokių mainų pasiūlymų, visada gali kreiptis ir žiūrėsime kas kaip.
–Ar kada nors nustosite jas rinkti?
– Pirmas tikslas ir lemiamas lūžis kolekcijoje įvyks, kai bus iš visų šalių bent po vieną egzempliorių. Tuomet mažinsiu tempus, nebent atsiras nauja šalis, kuri pradės virti alų, nes tai bus įdomu. Bet norint to ar kokio kito svarbaus momento nepraleisti, vis tiek turi dalyvauti socialiniame gyvenime, bendrauti grupėse ir sekti informaciją. Įvertinus tai, manau, kad skardinių rinkimas man – hobis visam gyvenimui. Gal tik kiekiai mažės, nes persiorientuoju į įdomesnius ar išskirtinius egzempliorius. Jeigu anksčiau per metus gaudavau apie 1000 skardinių, tai dabar šis skaičius sumažėjo iki 200 ir turi tendenciją toliau mažėti. Bet, kaip sakiau, visiškai sustoti neplanuoju ir pildysiu kolekciją toliau.
